Praėjusioje pasakojimo dalyje skaitytoja Stanislava papasakojo, kaip pasiruošti savarankiškai kelionei, ar verta apsistoti “Hotel Goya 2*” viešbutyje ir, kokių orų galima tikėtis nuvykus į Alikantę spalio mėnesį, apie tai, ką būtina ir ko geriau nereikia pamatyti lankantis šiame Ispanijos regione, o dabar jūsų dėmesiui paskutinioji dalis apie maistą, išlaidas ir malonias staigmenas.

Maistas ir vynas. Prieš vykstant į Alikantę, daug skaičiau apie šio krašto vyndarystės tradicijas, tik šiam kraštui būdingus vynus ir galimybes apsilankyti ūkininkų vynuogynuose, padegustuoti jų gaminamų vynų. Labiausiai visur išreklamuotas yra Enrikės Mendozos gaminamas vynas.

 http://www.bodegasmendoza.com/en/enoturismo-reserva.html Šiame tinklalapyje galima užsiregistruoti. Tačiau… aš taip ir nesulaukiau atsakymo. Kreipiausi į vietinę turizmo įmonę, kuri organizuoja ekskursijas po Valencijos regioną, atsakė, kad turizmo sezonas pasibaigęs, nebesurenka grupių, jei kartais surinktų – informuotų. Deja….

Dar reklamuojamas Bogeba Vincent Baeza, tačiau kontaktų rasti nepavyko. Tik štai informacijos turėjau, bet lankytojų, kurie norėtų pasakojimą išgirsti ne ispanų, o anglų kalba – niekas nepriėmė. Nuvykti visuomeniniu transportu yra sudėtinga. Reikėtų nuomotis automobilį, tik čia iškyla kita dilema – kaip degustuoti vyną, jei Ispanijoje netoleruojamas vairavimas išgėrus. Galima „įpūsti“ tik iki 0,2 promilės (pas mus – iki 0,4), o baudos prasideda nuo 300 eurų.

Na, bet vyno galima prisidegustuoti kiekvienoje „knaipėje“. Būtent į vietinių gyventojų lankomas užeigas reikia eiti. Cerveceria – ką šis žodis reiškia tiksliai nežinau, bet čia mažai šansų, kad susikalbėsite angliškai, meniu tik ispanų kalba. Tačiau šios „knaipės“ turi tooookio cinkelio, toks paprastas, tikras ispaniškas koloritas.

Nori valgyti – kartu su padavėju nueini prie puodų ir parodai ko įdėti, parodai iš kurio butelio įpilti. Iš pradžių truputį šokiravo maisto patiekimas. Jei valgai dviese, tai duoda vieną lėkštę su maistu (vieną kartą tik padėjo dvi atskiras lėkšteles), o šiaip tik atskiras šakutes duoda. Jei užsisakai vyno arba alaus, tai cervecerijoje (ne kavinėje paplūdimyje ar miesto centre) būtinai pridės vytinto kumpio, mišrainės arba kitokio užkandžio, ir už viską sumoki 2-4 eurus. Jei užsuki nebe pirmą kartą, personalas atpažįsta, tiesiog labai smagiai pabendrauji – jie kalba ispaniškai, tada jiems atsakai lietuviškai…

Dar šis tas apie vietinius ypatumus ir ne tik. Ispanams pasikalbėti yra šventas reikalas. Kalba jie tarp savęs garsiai ir labai emocingai. Jei ant šaligatvio sustoję kalbėsis moteriškės, tai jas turėsi apeiti gatve, nes visiškai nereaguoja, jog trukdo. Autobuso vairuotoja gali sustoti gatvėje ir, atsidariusi priekines autobuso duris paplepėti su gatvėje stovinčia drauge, visai nekreipdama dėmesio, jog iš paskos nusidriekia automobilių eilė.

Vėlavimas – gali išvesti iš kantrybės, tačiau, reikia nusiteikti, jog kitaip nebus. Penktadienio rytą susiruošėme važiuoti į Guadalestą. (Poilsio dienomis visuomeninis transportas ten nevyksta). Buvau ne tik šiame tinklapyje, bet ir kitur daug prisiskaičiusi ir labai norėjau pamatyti šį miestą muziejų. Tačiau buvo nelemta. Rytą viešbutyje 15 min. vėlavo atidaryti pusryčių barą (darbuotoja tik pasijuokė atėjus). Po to kažkodėl keliolikai minučių sustojo traukinys. Ir labai apmaudu buvo pamatyti Benidorme nuvažiuojantį tuščią autobusą į Guadalestą. Nuotaika buvo sugadinta visai dienai. Gal todėl ir Benidormas įspūdžio nepaliko. Beje, iš Benidormas yra tarpinė stotelė persėdant iš vieno traukinio į kitą, jei važiuoji į Altėją, Denia (tai paskutinė Tram stotelė. Iki Denios iš Alikantės važiuoti apie 3 valandas, tačiau jos neprailgsta, nes pajūrio ir kalnų vaizdai pasakiški). Nusipirkus bilietą į abi puses, galima tam skirti visą dieną, pakeliui išlipant patikusiame miestelyje. Bilieto kaina 13,20 euro.

Iš Benidormo daug kur galima nuvykti autobusu. http://www.llorentebus.es/ čia rasite autobusų tvarkaraščius.

Paslaugas siūlo vietinės turizmo agentūros, kurios organizuoja ekskursijas po Valensijos regioną. Viena iš jų –  http://www.mandarinabluetours.com. Tačiau kelionės brangokos, kažkodėl bene visos vienos dienos išvykos po 55 eurus žmogui. Paskutiniu atveju būtume sutikę pasinaudoti ir jų paslaugomis, tačiau, kaip jau minėjau nebesurinko grupių. Beje, atkreipiau dėmesį, kad tokiu metu buvo daug keliaujančių ispanų, ypač senjorų.

Paplūdimiai. Keletą kartų lankėmės garsiajame San Juan paplūdimyje. Jis nuo Alikantės nutolęs keletą kilometrų. Važiuoti tranvajaus linija Nr 3. Paplūdimys spalio mėnesį gana tuščias. Rašo, jog 8 km ilgio ir 80 m pločio – išties įspūdingas pajūrio ruožas. Už Europos Sąjungos fondų lėšas sutvarkyta paplūdimio infrastruktūra: žaidimų aikštelės, paplūdimio tinklinio aikštelės, treniruokliai, pėsčiųjų takai. Paplūdimys gavęs mėlynąją vėliavą.

 San Juan paplūdimio fragmentas.

Sangrija. Pirmą dieną buvo labai skani. Paplūdimio, Explanada de Espana bei miesto centre ir senamiesčio kavinukėse didelė taurė kainuoja nuo 2,8 iki 4 eurų. Tačiau antrą dieną laukė didžiulis nusivylimas, kai nusprendžiau sužinoti receptą. Akies krašteliu stebėjau, kaip maišo. O siaube – atsuka “bambalį” (kurio 2 litrai prekybos centruose kainuoja 1,50 -1,80 euro), pripila į taurę, prideda daug ledo, vaisių ir įpila dar kažkokio vietinio stipraus gėrimo šlakelį, ir galiausiai – porą šaukštelių cukraus. Beje, už vyno taurę, alų, ar sangriją daug kur jei pietauji ar vakarieniauji, mokėti nereikia.

Kainos. Nesiruošėme lankytis parduotuvėse, tačiau pamačius vitrinose kainas, neatsispyrėme pagundai. Drabužiai begėdiškai pigūs! Šiaip parduotuves aplenkdavome – ne “šopintis” atvykome. Lauktuves, vaisius, maistą pirkdavome Mercado Central (jei suspėdavome, nes apie pietus užsidaro). Mandarinai ir daugumos šviežut šviežutėlių vaisių kaina apie 1 eurą, daržovės – apie 50 euro centų. Prekybos centre kainos panašios, kaip pas mus.

Kelionės topas. Tomis dienomis Alikantėje vyko Ispanijos universitetų tradicinės ispanų muzikos festivalis-konkursas “Mare Nostrum”. Viešbutis, kuriame gyvenome, buvo renginio rėmėjas. Buvo apgyvendinta pora ansamblių. Susidarė įspūdis, kad jie dainuoti nesiliauja ir miegodami. Grįžus naktį į viešbutį skambėdavo gitaros ir mandolinos, liedavosi melodingos dainos. Pabudus rytą – dainos tebeskambėdavo… Tačiau tai visai neerzino ir netrukdė, visai smagu užmigti skambant melodingai lopšinei. Vieną vakarą kilo mintis, jog visai smagu būtų pamatyti šių ansamblių koncertą. Pasiklausiau viešbučio registratūroje, ar nežino, kur vyksta koncertai. Atsakė, jog šiandien bus Explanada de Espana estradoje, tik nežino kurią valandą. Susiruošėme ir išėjome. Prie estrados jau buvo išrikiuotos kėdės, ir keli šimtai žiūrovų laukė koncerto. Pradžios laukėme dvi valandas. Finalinis festivalio koncertas tikrai buvo įspūdingas. Vien dėl jo vertėjo važiuoti į Alikantę.

Štai tokie trumpi įspūdžiai. Nesuminėjau visų aplankytų miestelių, daugiau dėmesio skyriau tik pagrindiniams objektams. Į Alikantę galima būtų vykti ir antrą, ir trečią kartą, ir visada atrastum ką nors naujo.

Dėkojame Stanislavai už įdomų pasakojimą, ir kviečiame keliautojus papasakoti savo įspūdžius dalyvauju@makalius.lt!

The post Alikantė – maistas, paplūdimiai, ispaniškas temperamentas ir… appeared first on Makalius.lt.

Maspalomo kopų viduryje galima pasijusti tarsi Sacharoje. Autoriaus nuotr.

Ilgų kelnių neprireiks

Trečia pagal dydį Kanarų salyne, nuo Lietuvos nutolusi beveik 5 tūkst. km, Gran Kanarijos sala, kadaise apdainuota (apie pilnas gatves kačių) vienos Lietuvos senolės, yra tarsi didelis parkas. Uolėti skardžiai šiaurėje, 2 km siekiančios kalnų viršūnės ir krateriai centrinėje dalyje, subtropiniai miškai ir parkai pietvakariuose bei vėjo pustomos kopos ir saulėti paplūdimiai pietuose.

Tie skurdūs šalies pietūs ir traukia sužvarbusius skandinavus, vėjo ir lietaus išmaudytus britus ir Europą iš krizės vedančius vokiečius. Čia įsikūrę populiariausi salos kurortai: San Augustinas, Plaja del Inglesas, Maspalomas, Puerto Rikas. Čia itin švelnus klimatas, nedideli temperatūrų svyravimai tiek per parą, tiek ir keičiantis metų laikams.

Ištisus metus salos pietuose galima mėgautis puikiais pliažais, vandens sporto pramogomis, linksmintis naktiniuose klubuose. Apie ilgas kelnes ir po skrydžio nusiautus batus prisimenama tik atostogoms pasibaigus arba išsiruošus į kalnus.

Rūke paskendusi uola

Sunku patikėti, kad pavažiavus vos 20 km į salos gilumą, kaitrią saulę ima temdyti debesys, o oras atvėsta. Pasiekus daugiau kaip 2 km aukščio Rūko uolą, galima ir visai į ožio ragą sulįsti, mat vos prieš valandą salos pietuose kūną glostė 35 laipsnių kaitra, o čia, pučiant stiprokam vėjui, – vos iki keliolikos laipsnių vėsuma. Vietiniai sakė, kad žiemos mėnesiais ir sniego sulaukia. Nuo Rūko uolos giedrą dieną (o tokių kalnuose būna ne taip jau dažnai) atsiveria nuostabus vaizdas į visą Gran Kanariją ir į šalimais esančią Tenerifės salos Teidės ugnikalnio viršukalnę.

Vingiuotais keliais ištrūkę iš kalnų masyvo, salos šiaurrytinėje dalyje esančioje sostinėje Las Palmase, kuri kas ketverius metus tampa ir viso Kanarų salyno sostine (nuo senų laikų dėl sostinės vardo jis vis varžosi su didžiausiu Tenerifės miestu Santa Kruzu), sušilti nesitikėkite. Čia, kaip ir kalnuose, dažnai lyja, būna apsiniaukę, tačiau net ir vėsiausi žiemos mėnesiai čia yra kiek šiltesni nei septynių miegančių brolių išmaudytos mūsiškės Palangos orai liepą.

Beveik 400 tūkst. gyventojų turintis Las Palmasas, sužavėjęs ne vieną savo senamiesčiu ir jaukiais parkais, yra tarsi benzino kolonėlė Atlanto vandenyną skrodžiantiems laivams. Ir ne veltui, mat degalų kainos saloje stebėtinai žemos. Pigūs degalai maloniai nustebina ir automobilius išsinuomojusius turistus – populiariausio A95 benzino litras kainuoja vos eurą, taigi vos 3,45 Lt!

Amžinas pavasaris

Leidžiantis rytine pakrante nuo sostinės į pietus, debesų miškas retėja, o vos už 50 km atsiveria visai kitas pasaulis – žalius Las Palmaso parkus keičia dykvietės. Viena didžiausių, o ir įspūdingiausių yra Maspalomo kopos. Tai milžiniško dydžio vėjo supustytos kopos, kurių švelnus smėlis privilioja ne vieną norintį pasimėgauti čiuožinėjimu nuo kopų. 400 ha Kanarų nerija yra ir migruojančių paukščių stotelė – čia ilsisi į Pietų Afriką skrendantys sparnuočiai.

Skurdžiuose pietuose, kalnų slėnyje, galima atrasti ir labai turtingą Afrikai ir Europai būdingos floros ir faunos Palmitos parką. Čia vyksta plėšriųjų paukščių ir delfinų pasirodymai. Kai kurie iš 200 rūšių paukščių parke gyvena laisvai. Žiūrovų dėmesį traukia ne tik delfinų šou, bet ir drugelių namas bei kaktusų sodas.

Savaitgalių Gran Kanarijoje nėra – šeštadienio nuotaikos ir naktinis šurmulys toks pat ir pirmadienį ar kitą darbo dieną. Rytai čia labai ramūs, tik kurortų bažnyčios kviečia į mišias vokiečių, norvegų, švedų, suomių ir danų kalbomis. Amžino pavasario saloje bent kelioms savaitėms europiečiai gali pamiršti šiltus drabužius – oro temperatūra visus metus čia svyruoja nuo 20 iki 35, o vandenyno – nuo 18 iki 25 laipsnių šilumos. Oro uoste besišypsančius atvykėlius pasitinka nosis nukabinę išvykstantieji – anksčiau ar vėliau tenka grįžti į šaltą, saulės spindulių stokojančią gimtinę.

Vismantas Žuklevičius, valstiestis.lt

The post Gran Kanarijos viliotinis appeared first on Makalius.lt.

Makalius.lt gavo laišką nuo Dariaus Januškevičiaus, kuris atsiuntė vaizdo įrašą iš savo kelionės. “Sveiki, norėčiau pasidalinti dar vienu savo video, šį karta iš Tenerifės. Keliones data 2013-11-09”.

Įspūdingoji Tenerifė su visomis savo grožybėmis - kalnais, skardžiais, nuostabiomis panoramomis, plačiais paplūdimiais, egzotiniais gyvūnais, milijonus turistų sutraukiančiomis lankytinomis vietomis. Kviečiame bent akies krašteliu pamatyti lietuvaičių itin pamėgtą Kanarų salą.

Tenerife from Darius Januskevicius on Vimeo.

Dėkojame Dariui už vaizdo įrašą iš kelionės, ir kviečiame keliautojus papasakoti savo įspūdžius dalyvauju@makalius.lt!

Išsamiau apie tai, ką verta pamatyti Tenerifėje, skaitykite čia.

Ar jau teko lankytis Tenerifėje?

Tenerifė – didžiausia Kanarų salyno sala, kurios sostinė yra Tenerifės Santa Krusas. Tenerifė sutartinai visų vadinama amžinojo pavasario sala. Kodėl? Žinoma, dėl nuostabaus klimato, kuris turistus vilioja visais metų laikais.

Tenerifė garsėja nuostabiais gamtos kūriniais, vienas iš jų – Teidės ugnikalnis, stūksantis salos centre. Šis ugnikalnis ne tik aukščiausia Ispanijos viršūnė, bet ir aukščiausias kalnas Atlanto vandenyne, kuris dalija salą į dvi klimato zonas – drėgną, su gausia augalija šiaurėje, ir saulėtą bei sausą pietvakariuose. Kadangi pietinėje dalyje šilčiau, čia ir įsikūrę didieji salos kurortai, kur atsiveria patys gražiausi vaizdai, driekiasi patys nuostabiausi paplūdimiai ir matyti ugnikalnio peizažai.

Ką verta aplankyti Tenerifėje

Bene lankomiausia Tenerifės vieta – Loro parkas, įkurtas salos šiaurėje esančiame Puerto de la Kruso kurorte. Šis parkas yra gavęs daugybę tarptautinių apdovanojimų, ir ne be reikalo – beveik visi ten prižiūrimi gyvūnai išgelbėti iš piktavalių rankų, atgabenti iš cirkų arba atstumi savo gentainių. Taip pat parkas dažnai vadinamas papūgų parku, nes jame randama daugiausia šių spalvingų paukščių rūšių pasaulyje. Parke yra ir ryklių akvariumas, kuriame gyvena apie 15 000 jūrų gyvūnų ir apie 40 rūšių koralų. Parke yra įkurdinti ir pingvinai, delfinai, jūrų liūtai, vyksta vieninteliai Europoje Floridos orkų pasirodymai. Nepamiršk pasiimti fotoaparato!

Teidės ugnikalnis (3718 m aukščio ir 20 km skersmens) daugeliui plaukiojančių jūroje buvo tarsi kelrodis švyturys. Kadaise ugnikalnis siekė 5000 m aukštį. Teidės parko teritorija paskelbta nacionaliniu parku. Sakoma, prieš 200 metų gamtininkas Aleksandras fon Humboltas iki Teidės viršūnės kilo 29 valandas. Dabar turistai į 3555 m aukštį funikulieriumi gali pakilti per 10 minučių. Likusius 163 galima įveikti pėsčiomis. Nuostabu tai, kad saulėtą dieną nuo Teidės ugnikalnio viršaus matyti Kanarų salos. Nepamiršk patogios avalynės!

Kita turistų labai mėgiama vieta - Gvimaro piramidės. Šios piramidės, manoma, buvo pastatytos ritualinėms apeigoms ir labai primena kitų civilizacijų – Meksikos ar Peru – piramides. Tikslus jų amžius net nenustatytas. Mokslininkai išsiaiškino, kad piramidės sukonstruotos iš sustingusios lavos akmenų, o šalia jų rastos archeologinės iškasenos turi Pietų Amerikos kultūrai būdingų bruožų.

Negalima nepaminėti, kad  Tenerifės pietuose, šalia Los Kristianoso kurorto stūksančiuose kalnuose, 1995 metais buvo įkurtas Džiunglių parkas. Čia apsodintas nuostabus egzotinių augalų sodas, šniokščia kriokliai, vaikštinėja liūtai, begemotai, orangutangai ir t.t. Tai vienintelė pasaulyje vieta, kur vyksta dresuotų plėšriųjų paukščių (erelių) pasirodymai.  Ten ir pats gali pasijusti kaip tikras džiunglių gyventojas!

Ekskursiją į Lą Gomeros salą – tai puiki galimybė susipažinti su žaliausia salyno sala, kurioje, pries išplaukdamas į Ameriką, buvo sustojęs Kristupas Kolumbas.  Salą galima pasiekti keltu/keltu. La Gomeroje verta aplankyti sostinę San Sebastianą ir pasivaikščioti po UNESCO saugomą Garačonajaus nacionalinį parką. Čia taip pat nepamiršk fotoaparato, patogių rūbų bei avalynės.

Ispanija yra nuostabi šalis, tačiau pastebėjau, jog tik maža dalis lietuvių keliauja į tikrai žavingus Kosta Bravos miestelius. Žinoma, nėra ko stebėtis, nes mažai turizmo agentūrų siūlo keliones į Kostą Bravą. Šią vasarą pirmą kartą ryžausi su drauge susiorganizuoti savarankišką kelionę į Kosta Bravos miestelį Lloret de Marą.

Tai didžiausias ir populiariausias Kosta Bravos kurortas, garsėjantis švelniu klimatu ir puikiais paplūdimiais, orientuotas į žmones, norinčius pramogauti, nes nuobodžiauti neleis daugybė kavinių, diskotekų, naktinių klubų bei saulėtuose smėlio paplūdimiuose netylantis šurmulys. Lloretas mus taip sužavėjo, kad ten šią vasarą apsilankėme net du kartus.

Pirmą kartą Makaliaus tinklapyje radome pigų skrydį į Barseloną ir Makaliaus rekomendaciją apsistoti viešbutyje, kuris yra Lloret de Mare. Internete pasižiūrėjome, jog nuo Barselonos oro uosto važiuoja tiesioginis autobusas į Lloret de Marą ir taip nusprendėme organizuotis pirmąją savarankišką kelionę.

Dabar drąsiai galiu teigti, jog norintiems per atostogas pasimėgauti saule prie jūros, pasigrožėti nuostabiomis pakrantėmis ir pasidžiaugti naktiniu gyvenimu  - Lloret de Maras yra puikiausias pasirinkimas.

Kaip atvykti?

Pigiausia nuskristi į Barseloną su „Wizz Air“. Taip pat siūlyčiau pasižiūrėti, ar kelionių organizatorius „Tez Tour“ neskelbia skrydžių išpardavimų. Jų internetiniame tinklapyje galima rasti skrydžių už 100 Lt į vieną pusę. Pirmą kartą, kai atostogavome Llorete, buvome apsistojusios viešbutyje ,,Rosamar Maritim“. Viešbutis labai tvarkingas, kambariai įrengti moderniai ir kasdien tvarkomi. Maistas labai skanus ir pasirinkimas gana didelis. Tačiau internete rašo, jog šis viešbutis yra pačiame centre, nors iš tiesų iki jo buvo gal koks 1,5 km. Todėl renkantis viešbutį reikėtų atkreipti dėmesį, priklausomai nuo poreikių, kokioje jis gatvėje. Pagrindinė klubų gatvė yra Avinguda Just Marlés Vilarrodona.

Atskridus į Barseloną reikėtų eiti į T2 autobusų terminalą, kur važiuoja ,,Sarbus“ kompanijos autobusai. Šie autobusai važiuoja tiesiai į Lloret de Marą, bilieto kaina ~15 EUR. Jei Jūsų viešbutis yra pakrantėje arba toliau nuo stoties, tuomet atvykus į Lloretą galite sėsti į L2 autobusą, jis kursuoja praktiškai aplink visą miestelį. Stotyje yra turistų informacijos centras, kur bus suteikta visa reikalinga informacija.

Ką verta pamatyti?

Kad ir kaip nuostabu būtų visą laiką paplūdimyje džiaugtis Ispanijos saule, tačiau siūlau apsilankyti keliose tikrai dėmesio vertose vietose. Iš Lloret de Maro stoties autobusu už kelis eurus galima nuvykti į Blanes miestelį. Blanesas - seniausias ir piečiausias Kosta Bravos kurortas.Mažas miestelis, siauros gatvelės, ispaniška architektūra. Atostogauti čia atvyksta vidutinio amžiaus žmonės ir šeimos, todėl šiame miestelyje daug ramiau. Blanese apsilankyti mums rekomendavo vietiniai ispanai vien dėl pasakiško grožio uosto. Žinoma, ten taip pat galėsite aplankyti Blaneso pilį bei pamatyti įspūdingą botanikos sodą, kuriame auginami egzotiniai augalai.

Dar vienas miestelis, kurį verta aplankyti yra Tossa de Maras. Tai miestelis su žavinga pilimi ant jūros kranto ir gražiu bei išpuoselėtu senamiesčiu. Į Tossa de Maro miestelį nepatariu vykti autobusu, nes nuo Lloret de Maro pėsčiųjų takais, kurie driekiasi visa pakrante ir jos šlaitais, galima pasiekti Tossa de Marą. Atstumas ~10km, todėl Tossa de Maro miesteliui aplankyti siūlyčiau paskirti visą vakarą. Visos kelionės metu Jus kerės nuostabaus grožio panorama bei gaivus miško ir jūros kvapas, todėl net nepastebėsite, kaip greit pasieksite Tossa de Maro pilį. Iš šio mietelio taip pat galima grįžti į Lloret de Marą autobusu už kelis eurus. Autobusai kursuoja iki pat vakaro, tačiau iš anksto reikėtų stotyje pasidomėti kelintą valandą važiuoja paskutinis autobusas.

Vieną vakarą beklaidžiodamos Lloret de Maro gatvelėmis, kurios kartais primena labirintą, atradome Sant Romos bažnyčią (Iglesia de Sant Romà).  Bažnyčia yra Plaça de l'Església gatvėje. Pastatyta ji XVI amžiuje katalonų gotikos stiliumi. Nemokamai galima apsilankyti bažnyčios viduje bei pasivaikščioti po bažnyčios vidinį kiemelį.

Visus Kosta Bravos miestelius galite aplankyti ir išsinuomavę automobilį, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad policija Lloret de Mare yra labai griežta, vykdo reidus ir dažnai stabdo į Lloret de Marą atvažiuojančius turistus. Todėl jei Jus sustabdys policija, tikėtina, kad lieps išlipti iš mašinos, iškraustys visus daiktus ir net patikrinti su tarnybiniais šunimis. Tai iš tiesų šokiruoja to nežinančius turistus. Policijos pajėgos buvo sustiprintos tada, kai po vieno neįvykusio renginio turistai tiesiog nusiaubė Lloret de Marą.

Naktinis gyvenimas

Lloret de Maras yra vienintelis miestelis Kosta Bravoje, kuris nemiega nei dieną, nei naktį. Pagrindinėje klubų gatvėje Avinguda Just Marlés Vilarrodona tik spėk eiti visur, kur kviečia. Kvietimų apsilankyti klubuose eidami pagrindine gatve sulauksite labai daug, nes gatvėse dirba žmonės, kurie bando prikviesti kuo daugiau žmonių.

Vienintelis klubas, kuriuo likome sužavėtos, buvo ,,St. Trop“. Apsilankiusios šiame, kitų klubų neieškojome ir ten praleidome visus likusius atostogų vakarus. Ten leidome laiką ir grįžusios į Lloret de Marą antrąjį kartą. Klubas įsikūręs Baix de la Riera 16, siauroje gatvelėje, todėl klubo personalas, kuris gatvėse kviečia žmones išbandyti šį klubą, turistus palydi iki pat įėjimo. Mums jį pasiūlė klube dirbanti lietuvė, su kuria visai netikėtai susipažinome gatvėje. Ji visuomet stengiasi, kad į klubą lietuviai būtų įleidžiami nemokamai ir būtų pavaišinti kokteiliais. Klubas yra per tris aukštus. Pirmame ir antrame groja populiarioji klubinė muzika bei dažnai savo pasirodymus rengia populiarūs diskotekų vedėjai. Trečiame aukšte groja latino ir 90-ųjų muzika, šiame aukšte yra įrengta didžiulė terasa, kur galima atsipūsti nuo šokių ir tiesiog prie staliuko pabendrauti su žmonėmis. Klube renkasi ir jaunimas, ir vidutinio amžiaus žmonės. ,,St. Trop“ dirbantis personalas labai draugiškas, aptarnavimas puikus, visuomet visi pasitinkami su šypsena, todėl klube vyrauja labai maloni atmosfera. Vien tai, kad visi darbus baigę kituose klubuose renkasi šiame klube, įrodo, jog jis yra geriausias visame miestelyje.

Ispaniškos kavinukės

Gatvėje Cami Cala Banys A ant šlaito su vaizdu į jūrą įsikūręs restoranas ,,Cala Banys“. Tai labai jaukus, jūrinio stiliaus restoranas, kuriame atsipalaiduoti jus privers rami prancūziška ir ispaniška muzika susipynusi su jūros ošimu. Dienos metu vaikštant pėsčiųjų takais siūlau stabtelti šiame restorane išgerti bent kavos ar arbatos, o vakare apsilankyti ir pagurkšnoti ispanišką vyną stebėti temstantį Lloret de Marą.

Kaipgi Ispanija be tikros ispaniškos paeljos? Neįmanoma!

Paeljątekoragauti, kaibuvauBarselonoje, tačiautokios, kokiąvalgėmeLloret de Mare, anksčiau net nebuvauakyseregėjusi. Praktiškaivisoskavinukės ir restoranai (kaip ir visuosekurortiniuosemiesteliuose)yraskirtosturistamspritraukti. Todėl šį kartą labai norėjome atrasti tokią vietą, kur lankosi patys ispanai ir paragauti tikrų ispaniškų gėrybių. Lloret de Mare gyvenantis ispanas mus nusivedė būtent į tokią vietą, apie kurią svajojome.

Tai siauroje Carrer Santa Llúcia gatvelėje įsikūręs restoranėlis ,,La Parrila” (ieškant reikėtų orientuotis pagal ,,Steak House’’ kavinę. Iškart ją praėjus rasite mėlynomis staltiesėmis padengtus staliukus). Šio restoranėlio šefas Jums pagamins didžiulę sultingą paeliją. Siūlyčiau rinktis paelją su jūros gėrybėmis, tikrai nenusivilsite. Tiesa, ją reikėtų užsisakyti bent dieną prieš atvykstant į šią vietą, nes čia paelja yra gaminama pagal tikrą ispanišką receptą. Ryžiai mirkomi 40 minučių ir tik tuomet pradedama ruošti. Atvykusius pavalgyti, virtuvės šeimininkė vaišina ispaniškais tapais, o paeljos kaina dviem žmonėms – 22 EUR (mes jos nesuvalgėme trise). Taip pat nepamirškite prie paeljos užsisakyti vyno, nes ispanai paeljos be vyno nevalgo.

Po tokių pietų tiesiog nuėjome prie jūros ir kaip tikros ispanės ilgai mėgavomės siesta.

Nors vasara jau baigiasi ir norintys apsilankyti Ispanijoje turbūt planus atidėsite kitai vasarai, tačiau nepamirškite apie Lloret de Marą… Šį šiltą, saulėtą miestelį…

Už patarimus ir įspūdžius dėkojame Ugnei Arlauskaitei