Fuerteventura – Kanarų sala, esanti prie Afrikos žemyno krantų (šalia Maroko). Vidutinė temperatūra siekia + 18 sausį ir +25 rugsėjį. Fuerteventura labiausiai mėgstama dėl savo pusantro šimto paplūdimių…

Perpildytų gatvių ir triukšmo čia nerasite, tačiau, saloje daugybė pramogų vandens sporto entuziastams – vėjuotas klimatas puikiai tinkamas banglenčių sporto, buriavimo mėgėjams. Aktyvaus laisvalaikio mėgėjams patiks nuomotis dviračius, keturračius, mašinas, motociklus. Galima nardyti, jodinėti žirgais, žaisti golfą, dalyvauti kasmetiniame Fuerteventuros karnavale…

Trumpai apie tai, ką nuveikti ir pamatyti Fuerteventuroje?

Parque Natural de Corralejo (Corralejo)

Šis gamtos rezervatas plyti Corralejo regione. Tai platus parkas, kuriame daugybė smėlio kopų, jis tęsiasi nuo pat Puerto Remedio iki La Salina paplūdimių. Išsiskiriantis objektas tarp nuolatos besitęsiančių baltų kopų – Los Apartaderos ir Roja kalnai. Parke saugomos įvairios nykstančios faunos rūšys – paukščiai, ropliai ir bestuburiai. Netoli parko yra viešojo transporto autobusų stotelės. Ruošiantis eiti į parką patartina pasiimti daug vandens.

Parque Natural de Corralejo

“7-ių salų” banglenčių sporto mokykla (7 Island Surf School, Corralejo)

Banglenčių sporto mokykla, kuri veda specialius kursus norintiems išmokti ir jau bandžiusiems banglenčių sportą. Individualūs kursai vyksta apie 3.5 valandos, geriausia tai, jog instruktoriai nepasilieka ant smėlio žiūrėti kaip jums sekasi, o plaukia su jumis kartu! Taip užtikrinamas ne tik jūsų saugumas, bet ir geriausios mokymosi sąlygos. Užsisakius banglenčių sporto kursus bus pasirūpinta jūsų atvežimu į paplūdimį ir atgal į viešbutį, visu reikalingu inventoriumi, kasdienėmis 3.5 valandų pamokomis ir draudimu.

EEE Biker (Corralejo)

EEE Biker organizuoja ekskursijas su elektriniais dviračiais, kurių metu turistams aprodomas egzotiškas Fuerteventuros vulkaninės kilmės kraštovaizdis. Ekskursija trunka apie 1 valandą, pirmiausia leidžiama priprasti prie elektrinio dviračio, išmokti jį valdyti ir stabdyti, pati kelionė nereikalauja fizinio pasiruošimo. Norint užsisakyti vieną iš EEE Biker siūlomų ekskursijų būtina susisiekti internetu ar telefonu.

El Cotillo paplūdimys ir lagūnos

El Cotillo paplūdimys esantis rytiniame Fuerteventuros salos krante puikiai tinka žvejybai, banglenčių sportui ir buriavimui. Rytinėje paplūdimio pusėje rasite El Cotillo lagūnas. Panašus į dykumą Cotillo kraštovaizdis patiks daugeliui, o ypač tiems, kurie svajoja nuo visko pabėgti. Pačiame Cotillo miestelyje yra daugybė puikių žuvies restoranų jūros gėrybių mėgėjams.

El Cotillo

„Deep Blue“ nardymo centras (Deep Blue Diving Base, El Castillo, Antigua)

„Deep Blue“ nardymo centras,  veikiantis daugiau kaip trisdešimt metų, siūlo profesionalius nardymo kursus suaugusiems ir vaikams, taip pat ypatingų poreikių ir neįgaliems žmonėms. Nardymo centras („Deep Blue“ jų turi du) įsikūręs 12 kilometrų nuo sostinės Puerto del Rosario, pakrantėje, todėl nardytojai ir kursų dalyviai gali patogiai nuvykti į nardymo vietas centro laivais. Siūlomi nardymo kursai tinka visai šeimai, ekskursija trunka beveik 1.5 valandos. Skelbiamos tokios kainos: 1-5 nardymai 34 €, 6-8 nardymai 31 €, 9-12 nardymai 28 €, >13 nardymų       26 €. Nardymo reikmenų rinkinys (šį mokestį tenka mokėti perkant 8 nardymus ir daugiau)  11 €. Nardymo mokykla siūlo daugybę papildomų kursų, gali sudaryti kursą pagal specialius poreikius ir pageidavimus.

Oazės parkas (Oasis Park)

Oazės parke galima pamatyti daugiau nei 200-us įvairių rūšių paukščių, 6800 rūšių augalų, gyvūnų. Parkas turi savo zoologijos ir botanikos sodus, vyksta jūrų liūtų pasirodymai ir daugybė kitų pramoginių šou. Kartu su vietinėmis Fuerteventuros gyvūnų rūšimis (ožkomis, asilais ir „Majorero“ kupranugariais), čia gyvena gyvūnai iš viso pasaulio. Parkas bus puiki pramoga ne tik vaikams, bet ir suaugusiems.

Oasis Park bilietas: suaugusiems 24 €, vaikams (3-11 m.) 12 €. Įskaičiuota: įėjimas į parką; įėjimas į botanikos sodą; gyvūnų pasirodymai; nemokamas autobusas į Costa Calma, Jandia, Esquinzo, Caleta de Fuste, Corralejo miestelius.

Kupranugarių safari (Camel Safari) bilietas: suaugusiems 10 €, vaikams (3-11 m.) 5 €. Šis bilietas leidžia pamatyti tik Kupranugarių safari pasirodymą.

X-Quad safaris (Corralejo)

Pasivažinėjimai keturračiais įspūdingomis Fuerteventuros kopomis, ugnikalnių takais, lagūnomis ir suakmenėjusios lavos laukais. X-Quad siūlo keletą ekstremalių ekskursijų, kurios trunka 2, 4, 5 ar 6 valandas.

Pirmas Turas (4 valandos, 70km). Lankomas šešių ugnikalnių takas, trumpai sustojama šalia kraterio. Važiuojama per lavos laukus pasiekiant Jable dykumos smėlio kopas, aukštas uolas Flag paplūdimyje, El Cotillo. Kelionė baigiasi Majanicho miestelyje. 45 minučių pertrauka ir pietūs El Cotillo miestelyje įskaičiuoti į kainą. Keleivis 60 €, vairuotojas+keleivis 90 €.

Antras Turas (2 valandos, 90 kilometrų). Trumpesnio turo metu lankomi tie patys ugnikalniai ir lavos laukai, anksčiau pasiekiamas Majanicho miestelis ir važiuojama atgal į Corralejo šiaurine pakrante. 15 minučių pertrauka Lajares miestelyje. Keleivis 40 €, vairuotojas+keleivis 60 €.

Trečias Turas (5 valandos, 90 kilometrų). Panašus maršrutas į Pirmojo turo. Važiuojama iki Tindaya šventojo kalno, lankomi kanjonai ir oazės. Šis turas tinka tik patyrusiems keturračių vairuotojams. 30 minučių pertrauka, maistas ir gėrimai į kainą neįskaičiuoti. Vienas keturratis (1 arba 2 žmonės) 150 €.

Ketvirtas Turas (6 valandos, 140 kilometrų). Atrasite vakarinės pakrantės grožį, skardžius, uolietas vietoves ir nematytus takus. Važiuojama iki pat Puerto de los Molinos. Šis turas tinka tik patyrusiems keturračių vairuotojams. Pietų pertrauka pusiaukelėje (maistas ir gėrimai neįskaičiuoti). Vienas keturratis (1 arba 2 žmonės) 180 €.

La Alcogia Eko-muziejus (Ecomuseo La Alcogida, Puerto del Rosario)

Muziejuje sužinosite apie tai, kuo gyveno „senovinė“ Fuerteventura, prieš tai, kai 1968 metais čia atskrido pirmasis turistų lėktuvas. Muziejus yra restauruotas kaimo namelis, dekoruotas XIX-XX amžiaus baldais, žemdirbystės įrankiais, čia pamatysite daržą ir besiganančias ožkas, kupranugarius, asilus ir vištų būrį. Muziejuje vaikai ir suaugę mokinami kulti grūdus, kepti naminę duoną, gaminti naminį sūrį, žiesti puodus ir rūpintis gyvūnais. Taip pat organizuojamos amatų pamokos ir senoviniai žaidimai. Darbo laikas: antradieniais-šeštadieniais 10:00-18:00; nedirba pirmadieniais ir sekmadieniais. Kainos: suaugusiems 5 €, su nuolaida 2,50 €.

Okeanariumas (Oceanarium Explorer, Antigua)

Okeanariumas siūlo laivais stiklintu dugnu vykti stebėti banginių, žvejoti. Taip pat nuomojami vandens motociklai, organizuojama povandeninė žvejyba, pasiplaukiojimas su jūrų  liūtais, kajakų nuoma, banginių ir delfinų stebėjimai. Tai unikali galimybė susipažinti su jūros gyventojais.

Fuerteventuros Karnavalas

Fuerteventuros gyventojai moka švęsti. Beveik kiekvienas salos miestas ir miestelis sausio ir birželio mėnesiais rengia savo karnavalą. Tuomet miestuose vyksta įvairūs sporto, muzikos, kultūriniai renginiai. Nors Fuerteventura vadinama viena ramiausių Kanarų salų, karnavalo metu tylos ir ramybės tikėtis neverta… Karnavalo pažibomis tampa gyventojų mašinos ir važiuojančios platformos, kurios išpuošiamos, kaip ir visas miestas. Vakarėliai prasideda apie vidurnaktį, todėl dauguma gyventojų popietę ilsisi, tam, kad deramai pasiruoštų vakarui. Dalyvaujantys karnavale labai stengiasi išsiskirti savo kostiumais, tad turistams išties yra į ką paganyti akis.

Jau lankėtės Fuerteventuroje? Ką rekomenduotumėte pamatyti?

The post Ką nuveikti ir pamatyti Fuerteventuros saloje? appeared first on Makalius.lt.

Lanzarotė – ugnimi alsuojanti Kanarų sala, ketvirta pagal dydį Kanarų sala. Nedidelė, beveik 60 kilometrų ilgio ir 20 pločio. Nežemiškas kraštovaizdis – suakmenėjusios lavos laukai be augmenijos…

Lanzarotė – pasaulio kampelis, kuriame iškrenta mažiausiai kritulių, o sausas klimatas lemia vidutinę 21 °C temperatūrą sausį ir 29°C rugpjūtį. Vieni iš pagrindinių Lanzarotės miestų – Aresifė, Chaisa, Tegisa ir Harijos.

Ką pamatyti lanzarotėje?

Timanfaya nacionalinis parkas (Timanfaya National Park)

1730-1736 metais Lanzarotės saloje susidarė apie 100 ugnikalnių, kurie užėmė per 50 km². Jie buvo pavadinti Ugnies Kalnais (The Montanas del Fuego).  Paskutiniai įsiveržimai įvykę 1824 metais, lėmė, jog 1968 ši vietovė buvo paskelbta nacionaliniu parku. Šią vietą privalu aplankyti, kadangi  tik čia atsiveria nežemiškas kraštovaizdis, kuriame auga retos augalų ir gyvūnų rūšys

Timanfaya nacionalinis parkas – labai įdomi vieta. Po žeme temperatūra siekia apie 400°C – 600°C. Sausas šapelis įmestas į duobę tuoj pat užsidega, o vanduo įpiltas į tą pačia duobę užverda ir prasiveržia, kaip geizeris. Kadangi paprasti pasivaikščiojimai parke neleistini, perkant įėjimo bilietą kartu užsakomas specialus turas (anglų ir ispanų kalbomis). Kaina – 8 €. Parkas dirba kiekvieną dieną nuo 10:00 iki 18:00 val.

LavaFlow banglenčių sporto mokykla (LavaFlow Surf School, Puerto del Carmen)

Puerto del Carmen, Lanzarotėje esanti LavaFlow banglenčių sporto mokykla ir stovykla veikia jau nuo 2001 metų. Mokykla siūlo banglenčių sporto kursus asmenims nuo 6 iki 83 metų, visą reikalingą inventorių galima išsinuomoti. Puikus oras ir bangos – privalomi dalykai viename iš Puerto del Carmen paplūdimių. 1-os dienos kursai – į kainą įeina transportas iš viešbučio iki paplūdimio, teorinė kursų dalis, sporto reikmenys, pietūs, praktinė kursų dalis ir jūsų nuotrauka ant banglentės. Kaina vienam asmeniui – 40 €. 3-jų dienų kursai – į kainą įeina transportas iš viešbučio iki paplūdimio, teorinė kursų dalis, sporto reikmenys, pietūs, praktinė kursų dalis ir jūsų nuotrauka ant banglentės, LavaFlow diplomas. Kaina asmeniui – 110 €.

Manta Diving Lanzarote  (Puerto del Carmen), „Manta“ nardymo mokykla

Manta Diving Lanzarote yra nardymo centras esantis Puerto del Carmen senamiestyje, beveik 150 metrų iki paplūdimio ir nardymo vietos. Tai dviejų patyrusių nardytojų – Ben‘o ir Rachel‘ės kartu įkurta nardymo mokykla, kurioje kursai vyksta ispanų ir anglų kalbomis. Nardymo mokykla siūlo daugybę kursų: nardymas pradedantiesiems (Scuba Diving for Beginners). Į kainą įeina transportas nuo jūsų gyvenamos vietos iki nardymo centro, nardymo reikmenys, teorinė kurso dalis (trunka apie 15 minučių) ir nardymas Palya Chica įlankoje. Maksimalus gylis 5-6 metrai. Kaina – 49 €. Follow up Dive – tos pačios paslaugos, kaip ir nardymo pradedantiesiems, tik maksimalus gylis gali siekti iki 12 metrų. Kaina – 39 €. Nardymo mokykloje galima „tapti“ sertifikuotu nardytoju, beveik per dvi dienas trunkančius nardymo kursus!

„Go Karting San Bartalome“ kartingų trasa (Go Karting San Bartolome, San Bartalome)

„Go Karting San Bartalome“ siūlo pasivažinėti kartingais kalnuotoje San Bartalome vietovėje. Įkalnėje suprojektuota trasa pateikia daugybė išbandymų ir staigių posūkių, todėl čia bus įdomu ir patyrusiems vairuotojams. „Go Karting San Bartalome“ siūlo ir visą pramogų kompleksą – panoraminis Lanzarotės pakrantės vaizdas lauko terasoje, gaivūs gėrimai ir maistas bare, biliardas, kabelinė televizija ir taip pat nemokami stalo žaidimai. „Go Karting San Bartalome“ dirba 365 dienas per metus, per Kalėdas ir Naujuosius metus. Vasaros sezonu (balandis-spalis) nuo 10:00-20:00; Žiemos sezonu (lapkritis-kovas) nuo 10:00-18:00. Grand Prix kartingas (Garnd Prix Karts) – 10 €. Kartingai dvigubu varikliu (Twin-Engine Competition Karts) – 12 €. Dvigubas kartingas (Double Karts) vienas suaugęs + vaikas – 5 minutes kainuoja 3 €. Vienas bilietas – 8 minutės važiavimo laiko.

Cesar Manrique fondas ir muziejus (Fundacion Cesar Manrique)

César Manrique fondas yra įkurtas name, kuriame gyveno žymusis menininkas – Taro de Tahiche. Pastatytas ugnikalnio įsiveržimo vietoje, namas suformuotas iš penkių „vulkaninių burbulų“, kuriuose įrengta menininko gyvenamoji vieta.

1992 metais įkurtas César Manrique Fondas yra pelno nesiekianti organizacija. Čia eksponuojami César Manrique darbai, kitų pradedančių menininkų kūriniai. Visas menas kuriamas, siekiant saugoti ir nepažeisti gamtos. Darbo laikas: pirmadieniais – šeštadieniais, 10:00-18:00 val.

Lanzarotės akvariumas-akvaparkas (Lanzarote Aquarium)

Lanzarotės akvariumas yra didžiausias akvariumas visose Kanarų salose. Jame yra milijonai litrų vandens ir 33 akvariumai. Čia plaukioja daugybė žuvų besiveisiančių Kanarų salose, taip pat tropinių žuvų ir vėžiagyvių, ryklių. Lanzarotės akvariume yra trys dideli baseinai tinkantys ir vaikams ir suaugusiems, kuriuose galima paliesti įvairius jūros gyventojus – jūros agurkus, jūros žvaigždes, mažus krabus ir žuvis. Lanzarotės akvariumas taip pat siūlo galimybę paplaukioti su rykliais, rajomis ir kitais jūrų gyventojais. Darbo laikas: kiekvieną dieną 10:00-18:00; gruodžio 25 d. ir sausio 1 dieną – 12:00-18:00. Kainos: suaugę – 12 €; vaikai – 8 €.

The Cactus Garden (Kaktusų sodai)

El Jardin del Cactus (Kaktusų sodai) buvo sukurti žymaus menininko Cesar Manrique. Tai tikrai įspūdinga kaktusų kolekcija kuri buvo surinkta botanikos eksperto Estanislao Gonzales Ferrer. Čia per tūkstantis kaktusų rūšių. Ant kaktusų sode esančio  kalno – vėjo malūnas, netoli keistos metalo skulptūros ir sausas kraštovaizdis… Darbo laikas: 10:00-17:45. Įėjimas vaikams – 2,50 €; Suaugusieji užmokėję įėjimo mokestį (5€) gaus puodelį šviežios kavos.

Las Verdes urvas (The Cave of Los Verdes)

Los Verdes urvai, arba „Žalieji urvai“ yra dalis Lanzarotės požeminio urvų masyvo – Atlantida, kurie susiformavo prieš 3000 metų. Tunelis yra apie 6 km ilgumo ir 1,6 km po vandeniu. Tai vienas iš ilgiausių vulkaninės kilmės tunelių visame pasaulyje. Los Verdes urvai yra pritaikyti žmonių lankymui. Čia ant akmeninių urvų sienų kuriamos įvairios šviesų instaliacijos, žemiausia urvo dalis – koncertų salė. Darbo laikas: 10.00 – 18.00. Kaina: suaugusiems – 8 €; vaikams – 4 €.

Jameos del Agua

Jameos del Agua yra šiaurinėje Lanzarotės salos dalyje, tai taip pat dalis Atlantida požeminių vulkaninės kilmės urvų. Žodis „Jameo“ naudojamas pavadinti vulkaninės kilmės urvą neturintį stogo, tokių urvų Lanzarotėje daugybė. Lanzarotėje gimęs menininkas César Manrique padėjo sukurti šį gamtos stebuklą, kuriame dabar įrengtas baseinas, sodai ir restoranai. Darbo laikas: antradieniais, penktadieniais ir šeštadieniais – 19:00-02:00; visomis kitomis dienomis – 9:30-19:00. Kaina: dienos metu – 8 €; vakaro metu – 9 €.

Papagayo paplūdimys (Playa de Papagayo)

Natūraliai apsaugotas nuo smarkių vėju ir apdovanotas baltu smėliu, paplūdimys yra labai lankomas turistų ir vietinių gyventojų. Šalia paplūdimio yra dvi didelės automobilių stovėjimo aikštelės (įvažiavimas 3 €) . Taip pat paplūdimyje yra visos reikalingos paslaugos bei nepakartojamo grožio gamta.

Teko lankytis Lanzarotėje? Kokie įspūdžiai?

The post Ką nuveikti ir pamatyti Lanzarotės saloje? appeared first on Makalius.lt.

Gera žinia pasiilgusiems ispaniško temperamento, spalvų ir energijos – rugsėjo 21–24 d. vilios didžiausia kasmetinė Barselonos miesto šventė – La Merce Festival.

La Merce Festival metu veiklos atsiras visiems. Organizatorių teigimu, šiais metais planuojama apie 600 renginių, pradedant kultūriniais ir skirtais vaikams bei baigiant koncertais, šiuolaikinių grupių pasirodymais, eitynėmis ir paradais. Viskas vyks Barselonos gatvėse, parkuose ir daugumoje kitų viešų erdvių – švęs visas miestas. Pats žinomiausias šio festivalio renginys – bėgimas su ugnimi, vaizduojantis nelabųjų varymą į pragarą.

Šio renginio metu iššaudoma apie 80 000 fejerverkų, naudojami specialieji šviesos ir ugnies efektai, be galo ryškiai nušviečiantys naktines Barselonos gatves ir paliekantys neišdildomus įspūdžius…

The post Į Barseloną vilios didžiausia kasmetinė miesto šventė – La Merce Festival appeared first on Makalius.lt.

Išsvajotoji, paslaptinga ir dar ne visų pamatyta Alikantė. Apie kelionę į šį uostamiestį Makalius.lt papasakojo kelionėms neabejingas Darius Pajauskas.

Apsispręsti keliauti į Alikantę buvo paprasta – ten gyvena mūsų giminės, kurie sutiko mus apgyvendinti ir supažindinti su apylinkėmis, kita priežastis – šiuo metų laiku (rugsėjo pab. – spalio pr. aut. past.) Alikantėje dar labai šilta, lyginant su kitomis Europos valstybėmis. Labai norėjome pabūti ir prie žydros jūros, palmių, kalnų. Alikantėje yra viskas, ko gali trokšti lietingos šalies gyventojai.

Tai buvo pirmoji mūsų su žmona tolimesnė kelionė kartu. Ar sunku susiplanuoti kelionę? Na, mums šiuo atveju planuoti daug nereikėjo. Pasirūpinome bilietais (skridome iš Kauno ir po maždaug keturių val. nusileidome Alikantės oro uoste. 24 val. Alikantėje buvo 22 laipsniai šilumos).

Iš anksto pasirūpinome lankytinų vietų sąrašu Alikantėje. Visa kita už mus padarė ten gyvenantys mūsų giminės. Kadangi neturėjome rūpesčių dėl kelionės iš oro uosto iki „apartamentų“, maitinimo, mūsų didžiausias iššūkis, galima sakyti, buvo laikas. Per šešias dienas norėjome ir kuo daugiau pamatyti ir pailsėti, tad turėjome kruopščiai susiplanuoti laiką.

La Nucia

Viešojo transporto Alikantėje ypatumai

Teko pasinaudoti ir viešuoju transportu. Giminaičiai paskolino viešojo transporto elektroninę kortelę, kuria ir atsiskaitinėjome. Ją galima pasipildyti ir važinėti tol, kol baigsis sąskaita. Su viena kortele gali važiuoti kiek tik nori žmonių, svarbu ją autobuse nuskanuoti tiek kartų kiek keleivių su ja važiuos. Perkant bilietėlį pas vairuotoją kelionė kainuos 1,4 euro. Su kortele gerokai pigiau. Nesklandumų su tvarkaraščiais nebuvo, viskas gana aišku. Miesto stotelėse yra elektroniniai stendai, kurie parodo, kada ir koks autobusas atvyks. Į daugelį vietų buvome nuvežti automobiliu.

Pirmą viešnagės dieną smarkiai palijo. Lietus truko neilgai, tačiau vanduo netruko apsemti gatvių. Žiūrėdami žinias matėme, jog už 80 km nuo Alikantės lietus pridarė daug nuostolių, pasirodo buvo dideli potvyniai, kurie nusinešė ir keletą gyvybių… O mus apsaugojo Alikantę supantys kalnai. Būtent kalnų dėka Alikantėje oras būna labai geras lyginant su aplinkiniais regionais. Visos kitos dienos buvo labai šiltos (24-28 laipsnių šilumos).

Paplūdimys tarp Alikantės ir Benidormo, El Paraiso

Alikantės paplūdimiai, kur verta apsilankyti?

Per viešnagės laiką pavyko ir pasimaudyti jūroje ir įdegti šiek tiek spėjome. Alikantės paplūdimiai tvarkingi. Rugsėjo pabaigoje oficialusis sezonas jau buvo pasibaigęs, tad poilsiautojų paplūdimiuose nebuvo daug, ypač vakarop, maždaug nuo 16 val. žmonių besimėgaujančių saule buvo vienas kitas.

Pačiame miesto cente yra įkurtas centrinis Alikantės paplūdimys, kurį nuo judrios gatvės skiria ruoželis palmių bei lauko kavinukių, čia labai smagu pasėdėti ir pasimėgauti šalta Sangria. Kavinukėje Sangrijos stiklinė kainavo 6 eurai, tačiau buvo ir pardavėjų, nešiojančių šaltą Sangrią tiesiog paplūdimyje, pirkti iš jų – euru pigiau. Pirkome paplūdimio kavinėje ir ledų. Didelė labai skanių spalvotų ledų taurė kainuoja apie 7 eurus. Beje, prie paplūdimio net ir vanduo žymiai brangesnis. Užsimanius ledinio vandens, už pusės litro buteliuką reikės sumokėti vieną eurą (labai brangu!).

Rekomenduoju aplankyti labai labai gražų paplūdimį – San Juan. Ten labai daug erdvės, maudantis galima stebėti nuostabius kalnus. Į šį paplūdimį mus nuvežė automobiliu, bet ten nuvykti galima ir viešuoju transportu.

Dar vienas paplūdimys (pavadinimo nepamenu), kuriame teko pasimaudyti, įsikūręs tarp Alikantės ir kito kurortinio miestelio Benidormo. Paplūdimys dirbtinai padengtas smulkiais akmenukais, kad vanduo ne taip stipriai išskalautų smėlį. Ten akmenuotas ir paplūdimys ir jūros dugnas, tad patogiau  vaikščioti su šlepetėmis. Ir gylis ten iškarto aukščiau bambos, skirtingai nei jau minėtuose Alikantės paplūdimiuose, kur norint pasiekti tinkamą plaukimui vandens gylį, reikia gerokai nueiti nuo kranto. Paplūdimio šone stūkso labai graži akmenuota ola.

Palop

Kur pirkti maistą Alikantėje?

Valgėme dažniausiai namuose pas gimines, tad maistą pirkome parduotuvėse. Jei kainas „verstume“ į litus, maistas atrodytų brangus, tačiau uždirbantiems eurais maisto kainos „normalios“. Pirkome brendžio, putojančio bei paprasto vyno. Pvz., Torres brendis 0,7 l  kainuoja apie 10 eurų, kitas pigesnis brendžio butelis apie 8 eurus. Putojantis vynas – daugiausiai sausas brutas, rasti pusiau saldų – misija beveik neįmanoma. Pigiausio kaina apie 2 eurai, brangesnis kainuoja apie 6 – 8 eurus. Na, žinoma, yra ir brangesnių. Parduotuvėse labai didelis vaisių, daržovių, jūros gėrybių pasirinkimas. Krūvos vėžių, krabų parduotuvėse sudėtos ant ledukų, taip pat yra ir gyvų. Vaisius bei daržoves būtina pasisverti parduotuvėse patiems, nes to nepadarius kasininkė vistiek lieps tai padaryti. Ypač patiko didžiulis maisto turgus pačiame Alikantės centre Merkadon. Ten pasirodė labai tvarkinga ir higieniška aplinka. Gausybė žmonių stovi ilgose eilėse ir laukia, kol kiekvienam pirkėjui bus supjaustyti, paruošti norimi mėsos gabalėliai, išvalyta šviežia žuvis. Viską pardavėjai paruošia tau prieš akis. Maisto asortimentas labai labai didelis.

Kur skaniai pavangyti Alikantėje?

Žinoma, valgyti teko ne tik namuose, aplankėme vietinį brazilų restoranėlį, tačiau meniu už 15 eurų vienam žmogui įspūdžio tikrai nepaliko. Labai skaniai papietavome jau minėtame kurortiniame miestelyje Benidorme, esančiame maždaug už 40 km nuo Alikantės. Ten kavinėje teko paragauti tradicinio ispaniško patiekalo Paella. Valgėme „miksuotą“ Paella mixta – kur ryžių pataluose buvo patiekta ir jūros gėrybių (midijų, krevečių, kalmarų žiedų) ir mėsos bei žuvies. Porcija vienam žmogui – 7 eurai. Mums atnešė vienoje keptuvėje keturiems asmenims. Laabai skanu.

Didelį įspūdį paliko rytų virtuvės restoranas pačioje Alikantėje, San Vincente mikro rajone „Buffet Asiatico“. Jame „laisvas meniu“, t.y.: sumoki 9 eurus (asmeniui) ir, nuo dviejų ilgiausių stalų, gali imti ko širdis geidžia. Siūloma paragauti salotų, gausybė karštų mėsos bei žuvies ir jūros gėrybių patiekalų, desertų. Galima paprašyti, kad Jums iškarto iškeptų pasirinktą mėsos gabalėlį, vėžių ar net varlių. Likome labai patenkinti. Daugumoje kavinių ir restoranų po valgio vaišina „čiupitomis“. Tai alkoholiniai arba nealkoholiniai įvairių skonių likeriukai, galima pasirinkti.

Ar verta apsipirkti Alikantėje?

Teko apsilankyti keliuose dideliuose prekybos centruose (viskas labai panašu į lietuviškus prekybos centrus). Net parduotuvių prekiniai ženklai tie patys, rūbų kainos panašios kaip Lietuvoje, kai kurie rūbai pasirodė net brangesni nei pas mus analogiškose parduotuvėse, gal tik kolekcijos gausesnės ir įvairesnės.

Vertėtų aplankyti labai didelį sportinių prekių prekybos centrą „Decathlon“. Ten tikrai labai gausus įvairių sportinių prekių ženklų pasirinkimas, o reikmenų bei aprangos ras kiekvienas, net ir rečiausio sporto mėgėjas ir profesionalas. Kainos nemažos, tačiau ten labai dažnai taikomos įvairios nuolaidos, akcijos, vyksta išpardavimai.

Dėkojame Dariui už pasakojimą!

Norite papasakoti apie savo kelionę? Siųskite laiškus dalyvauju@makalius.lt ir pasidalinkite savo įspūdžiais!

The post Ispanijos Alikantė – šiltų atostogų rojus (įspūdžiai, foto) appeared first on Makalius.lt.

Specialiai „Makaliui“ iš Fuerteventūros salos, Jurga Baltrukonytė, nuotraukos Algio Kriščiūno ir Domo Peštenio (www.kailuasurfschool.com)

Metas išbandymams!

Jūsų žiemos atostogos gali atrodyti taip: įprastinis slidinėjimas Slovakijoje, Austrijoje arba Italijoje,  savaitė Druskininkų sanatorijoje (jei staiga pavedė sąnariai, o gal kepenys) arba desperatiškos šilumos ir saulės paieškos. Ir, be abejo, kuo pigiau, nes Maldyvai ar Seišelai – ne kiekvieno kišenei.

Jei reiktų balsuoti už žiemos rojų, populiariausio Lietuvos mėnesinio žurnalo „Panelė“ vertinimuose visus titulus nuskintų Kanarų salos, tikrai ne Egiptas, kur jautiesi savas tik paniręs giliai į vandenyno gelmes, ir ne kokia Dominika, kur vėlgi, už tolimą egzotiką stipriai permoki, o juk  iš tiesų tas nuostabias palmes ir baltą smėlį gali rasti kur kas arčiau.

Kanarų salos svetingai (ir šiltai!!!) priima kiaurus metus, o žiemos praleidimas čia gali tapti ne tik poilsiu, bet ir ekstremaliais išbandymais ar naujų pramogų atradimais.

7 salos ir meilė iš pirmo žvilgsnio

Teko lankytis, ir ne po kartą, beveik visose Kanarų salose (didesnių yra 7). Kas mėgsta turistus, pilnus vešbučių miestelius, kolektyvines pramogas, diskotekas, tie rinksis Tenerifę ar Gran Kanariją (čia, pavyzdžiui, viską Lietuvoje metusi neseniai nutūpė „69 danguje“ narė Ingrida).

Kurie ieško didesnės egzotikos, daugiau laukinės gamtos, tikresnio gyvenimo ir vandens pramogų – tie tegul skrenda į Lanzarotę ar Fuerteventurą. Ech, mes ją įsimylėjom… Įsimylėjom iš pirmo žvilgsnio ir ta meilė trunka amžinai (nors, jei gerai paskaičiuotume, suprastume, kad tik trečius metus…).

Fuerteventura pakeri savo natūralumu, keista, Mėnulį primenančia gamta, neatrastais begaliniais balto smėlio pliažais ir jaukiais vietiniais miesteliais, kuriuose paprasta ir pigu apsistoti. Kaip velnias kryžiaus bijantiems Palangos patariu vengti tokių turistinių vietų kaip Jandia ir Corralejo.

Taigi, tarkim, jau sumąstėte savo paskutines žiemos, o gal pirmąsias pavasario atostogas praleisti fantastiškoje Fuerteventuroje. Didelis ačiū turistinėms agentūroms, čia šniūrais nevežančioms turistų! Maldauju, šio teksto neskaitykit, ir nesiųskit čia viskuo nepatenkintų žmonių, išrankiai vertinančių viešbučių interjerą ir kiekvieną ant saulės užslenkantį debesėlį. Čia visi linksmi ir atsipūtę, dievina net kelis kartus per metus užeinantį lietutį ir stiprų vėją, po kurio darbelių stilistas Kęstutis Rimdžius ilgai žiūri į mano plaukus, nežinodamas, ką su jais daryti…

Paskaičiuokim

Jei protingai susiplanuosite skrydį, už bilietus mokėsite 500-600 litų (pirmyn-atgal, žmogui). Tiesioginių reisų, deja, nėra, bet tikrai ne tragedija skristi per Barseloną (ten galima praleisti kelias dienas, tada nušausite du zuikius), o grįžti per Bremeną ar Londoną. Apartamentus savaitei išssinuomuosite už 200-500 eurų (mes nuomavomės apartamentus per du aukštus beveik ant vandenyno kranto 4 suaugusiems žmonėms už 1100 eurų mėnesiui), ieškokite skelbimų internete.

Viešbučiai tikrai nebūtini, apartamentai čia švarūs, su puikiausia virtuvės įranga, o maisto pasirinkimas supermarketuose ypatingai didelis, ypač žuvies, vaisių ir daržovių. Automobilį galima išsinuomuoti už 9 eurus dienai – ne limuzinas, aišku, bet puikiai važiuoja ir ryja nedaug vieną eurą kainuojančio benzino.

Kai kurie mūsų draugai, pamatę salos nuotraukas, nustemba: „O ką ten veikti? Vien juodi kalnai ir jūra?!“ Taigi sudarėme tryliktuką

Must see&do Fuerteventuroje. Žurnalo „Panelė“ ir jos draugų rekomendacijos

Milžiniškas ir nuostabus Sotavento paplūdimys. Praleisite smagią dieną nudistų ir vandens sporto mėgėjų rojuje. Yra viena pliažo kavinė. Vykite ten, kai bus susiformavusi lagūna. Jos atsiradimą lemia potvyniai-atoslūgiai. Čia tiesiog nudistų rojus, o nuo Jandia iki Sotavento veda bene ilgiausias Europoje 20 kilometrų nudistų pasivaikščiojimo takas.

La Lajita Oasis parkas. Apsilankyti šiame zoologijos sode tiesiog privaloma! Įkalbėjome ten vykti maestro Jurijų Smoriginą, grįžęs pasakė – „vertas kiekvieno išleisto cento“. Bilieto kaina – 25 eurai, planuokite ten praleisti visą dieną, teritorija didelė, vyksta daug pasirodymų, o prieš uždarant zoologijos sodą galima kelias razinkutes duoti ant galvų lipantiems lemūrams…

El Cotillo paplūdimys su lagūnomis. Laukinis, vėjuotas, gražus. Būtinai nuvažiuokite žvyruotu keliuku link švyturio. Rekomenduoja fotomenininkė Agnė Gintalaitė.

Paplūdimys de Ajuy. Įspūdinga gamta, unikalus pasivaikščiojimų takas.

Kas nebijo serpantintų – pirmyn į Faro de Entallada ( Las Playitas). Tik žinokit – kai pradėsite kilti, apsisukti galėsite tik viršūnėje… Jurijus Smoriginas iš siaubo vos nesulaužė vairo.

Betancuria. XV a kalnuose įkurtame miestelyje rasite įspūdingą Mergelės Marijos bažnyčią ir 600 metų senumo viešbutį.

Vaikų ir jų tėvų džiaugsmas – Corralejo vandens parkas BAKU.

Corralejo gamtos parkas su balto smėlio kopomis, kuriame „Panelės“ fotografas Algimantas Kriščiūnas padarė nuostabią madų fotosesiją. Čia taip pat buvo nufilmuotos kai kurios „Žvaigždžių karų“ scenos.

Apžvalginė vienos dienos ekskursija į Lanzarotės salą, aplankant įdomiausias Ugnikalnių parku garsėjančios salos vietas. (iš Corralejo, kaina maždaug 80 eurų žmogui, su keltu, autobusu, maitinimu…). Rekomenduoja žurnalistas Orijus Gasanovas.

Safariai su džipais ar keturračiais (iš Costa Calmos ir Corralejo)

Vakarienė tipiškame restoranėlyje Gran Tarajal „Faro de la Entallada“, kuriame milžiniška žuvies porcija kainuoja 7,5 euro. Ypač patiko dailininkui Rimui Valeikiui.

Ir svarbiausias punktas - surfinimas. Tai tiesiog privaloma. Tai gali kardinaliai pakeisti jūsų žiemos pomėgį slidinėti. Čia irgi kalnai (vandens), snieglentė (banglentė), tik viskas vyksta saulėje! Ir gali vykti kiaurus metus, nes vandens temperatūra beveik nesikeičia, žiemą būna apie 18-20, vasarą keliais laipsniais šilčiau. Fuerteventura geriausių bangų dešimtuke užima ketvirtą vietą pasaulyje! Saloje skaičiuojami 152 paplūdimiai, iš jų – 50 km smėlėti.

Patogumo zona: kur gyventi?

Planuojantiems vandens malonumus patarčiau apsigyventi pietinėje salos zonoje, prie Costa Calmos, Jandia miestelių – iš čia labai greitai pasiekite įspūdingiausius ir saugiausius smėlėtus surfinimo vietas (pvz., nuo Costa Calmos iki populiariojo La pared – 5 km). Nežinote, nuo ko pradėti? Gera žinia – Fuerteventuroje jau penktus metus gyvena lietuvis Mantas Peštenis, kuris turi įsteigęs savo surfinimo mokyklą ir jau greitai turės puikiame name įrengtą atostogautojų stovyklą  (www.kailuasurfschool.com).  Mantas gali išmokyti surfinti, net jei banglentę matote pirmą kartą gyvenime. Šią žiemą jis siūlo specialias nuolaidas krizės kamuojamiems tautiečiams. Tuo pasinaudojo beveik visi mūsų bičiuliai ir draugai, džiaugtis vandens malonumais pradėjo ir profesorė iš Švedijos, ir dvylikametis pauglys, ir solidus verslininkas – beje, dėl šios veiklos atsikratęs pusės solidaus pilvuko!

Kur geriausia surfinti?

Jei esate nepatyręs ar mažai patyręs bangų gaudytojas, geriausia pradėti surfinti smėlio paplūdimiuose, La Pared, Jandia arba Esquinzo spotuose. Laukinis, smėlėtas bekraštis La pared žavus tuo, kad ten visada rasite ką veikti, ten nėra dienų, kad visai nebūtų bangų. Na, kartais jos tampa milžinėmis, bet tada smagu čiuožti ant putų.

Jandia vilioja gražiomis apvaliomis bangomis, smaragdiniu vandenynu, smėlėtu dugnu ir nuostabiu saugumo jausmu besimokant, nes viskas vyksta arti kranto.

Nebijantys uolų, rifų, dažnai pučiančių Šiaurės vėjų ir šiek tiek žemesnės temperatūros, puikias bangas gaudo šiuose spotuose:  Rocky Point, Harbour Wall, Shooting Gallery, Generosa, Suicides (viliojantis pavadinimas…), Mejillonas, Majanicho, El Hierro, The Bubble, German Rights ar Cotillo. Čia visada išvysite tikrų surfinimo dievų, kurie supasi ant keliolikos metrų aukščio bangų, laukdami savosios…

Mįslė makalius.lt skaitytojams: kuris iš tekste paminėtų žinomų žmonių labiausiai žavėjosi ant uolų išraižytu užrašu „Surf all day, sex all night“? Pirmam teisingai atsakiusiam vandens sporto instruktorius Mantas Peštenis suteiks 50 proc. nuolaidą trijų dienų surfinimo kursui Fuerteventūros saloje! Atsakymus siųskite  tiesiai Mantui:  info@kailuasurfschool.com

Specialiai „Makaliui“ iš Fuerteventuros salos, Jurga Baltrukonytė, nuotraukos Algio Kriščiūno ir Domo Peštenio (www.kailuasurfschool.com).

The post Bangos prieš gripą: žurnalo „Panelė“ ir jos draugų rekomendacijos renkantis žiemos kelionę appeared first on Makalius.lt.

„Sveiki, norėčiau pasidalinti įspūdžiais iš savarankiškos kelionės po Ispaniją, Andalūzijos regioną. Keliavom 2013 sausio 9-16 dienomis“, – Makaliui parašė skaitytoja Inga.

Man asmeniškai tai buvo pirmoji kelionė į Ispaniją, bet surizikavau ją planuoti pati. Pasinaudojusi keliautojų rekomendacijomis, susidariau maršrutą: Malaga – Setenil de las Bodegas – Sevilla – Ronda – Gibraltaras.

Pirmas netikėtumas man, naujai keliautojai, buvo automobilio nuomos užstatas. Pasisitengiau ir susiradau vietinę įmonę, kuriai nereikalingas užstatas, suteikiamas pilnas draudimas. Lėktuvo bilietai, viešbučiai, automobilis užsakytas, daugumoje miestų busim tik vieną dieną. Nerimavau, ar nebus taip, kad pusę dienos klaidžiosim ieškodami viešbučio ir miesto pažinimui neliks laiko… Paliekam šaltąją žiemą ir keliam sparnus TEN, KUR ŠILTA.

Malaga

Malaga pasitinka tikrai gražiu šiltu oru… Bėgam ieškoti automobilio. Toliau viešbučio paieškos. Šį kartą nakvynės vietą surandame nesunkiai. Viešbutis Tryp Malaga Guadalmar Hotel nustebina prabanga, balkonu su vaizdu į jūrą ir kalnus.

Kiek pailsime ir keliaujame susipažinti su miestu. Nesunkiai radome miesto centrą. Vietą automobiliui pastatyti netikėtai randame vietiniame turguje, į kurį būtų tiesiog nuodėmė neužsukti. Patenkame į šviežių vaisių kvapo karalystę… Nesugebėjau atsispirti braškėms, vėliau tikrai nepasigailėjau!

Pagaliau centras, kuriame įspūdį paliko tik katedra ir Pikaso namas. Daugiau laiko praleidom pakrantėse, parkuose. Po šalčių mūsų šalyje, čia buvo tiesiog atostogų palaima…

Vakare paragavom visų labai giriamo Malagos vyno. Nepasakyčiau, kad labai nustebino, bet, nors ragavom nedaug, rytas buvo sunkus. Pabudome, laukė gausūs pusryčiai, o nuostabi saulė žadėjo puikią dieną. Išskubėjome į „Krokodilų fermą“. Pasisekė – pataikėm tuo laiku, kuomet vyko pasirodymas. Gidui už programą užkabinčiau medalį – prikaustė dėmesį nuo pirmos iki paskutinės akimirkos. Beje, gavome dovanų – galimybę nusipaveiksluoti  su krokodilo jaunikliu. Keistai nuostabus jausmas. Ar rekomenduočiau šią fermą poilsiautojam? Jei ne pasirodymas, ten būtų neįdomu.

Patraukėme į „Drugelių fermą“. Didelis šiltnamis, kuriame gyvena daug didelių drugelių rūšių, keli paukšteliai ir kelios voverės. Buvo nuostabu tiesiog atsisėsti, pailsėti, apie nieką negalvoti. Vienas ryškiai mėlynas drugelis labai pamilo mano mėlyną rankinę, tad teko pasistengti „įkalbėti“ mažąjį draugą likti savo namuose.  Tiek įspūdžių iš Malagos, laikas keliauti toliau.

Setenil de las Bodegas

Šis miestelis maršrute atsirado visai netikėtai. Tiesiog pamačiau nuotraukas ir neatsispyriau pagundai pamatyti jį gyvai. Garsėja šis miestelis tuo, kad visas kaimas pastatytas tiesiog tarp uolų. Stengiausi, tačiau keliautojų atsiliepimų neradau, tad rizika vykti į šį miestelį buvo didelė.

Vykstant iš Malagos, pavargstam nuo vingiuotų kalnų kelių. Tikrai reikia daug pastangų nenudardėt nuo šlaitų, o vietiniai pralekia pro šalį lyg autostrada.

Navigacija rodo, kad beveik atvykome, tačiau esame laukuose, tik už kelių kilometrų pamatome kelis didelius apleistus pastatus, kaip pasirodo vienas iš jų – mūsų viešbutis El Almendral (siūlau aplenkti šį viešbutį kiekvienam! Nei aplinka graži, nei vieta patogi, viešbučio restoranas paverstas vietine alude, pusryčiai itin nesotūs. Prastas kainos ir kokybės santykis).

Nelabai nudžiugome. Tempiame mantą į būsimą nakvynės vietą. Staigmena – angliškai čia niekas nekalba. Šiaip ne taip gavome kambarį, kuris pritaikytas vasarai. Dar neatrasta kalba išsireikalaujam papildomos patalynės. Ir nusprendžiam, kad pagaliau atėjo metas ieškoti miestelio, kuriame, pagal navigacijos duomenis, jau dabar turėtume būti.

Pasiseka – apsukę kelis ratus randam tai, ko čia atvažiavom. Reginys atperka visus vargus. Tai nenupasakojama, tai tiesiog reikia pamatyti! Apėję visą miestelį, nusprendžiame traukti žemėlapį ir vykti apžiūrėti apylinkių.

Prasideda didžiausios linksmybės. Norėdami išvažiuoti iš miestelio, turime važiuoti labai siauromis gatvelėmis, net žadą atima. Nors mūsų automobilis vienas mažiausių, bet važiuojant iš vienos gatvelės, teko ne tik užsilenkti veidrodėlius, tačiau net „pilvus įtraukti“. Prireikė milžinišku pastangų, net vietiniai išėjo iš aludės  su alaus bokalais pažiūrėti. Pasibaigė sėkmingai, tačiau net vakarykštis Malagos vynas galutinai išgaravo nuo streso.

Kadangi arti nebuvo didmiesčių, lankėm mažesnius miestelius. Kiekvienas jų buvo nepaprastai gražus, turėjo bent po vieną lankytiną objektą – pilį, bažnyčią. Iki kiekvieno tekdavo kopti pėsčiomis, nes nuvažiuoti buvo neįmanoma.  Po trečio tokio kopimo į vietinės pilies „kalną“, mūsų žodynę atsirado naujas keiksmažodis – KOPTI.  Išvada viena – apsistoti nakčiai Setenil de las Bodegas tikrai neverta, tačiau užsukti pamatyti šį miestelį tiesiog būtina.

Sulaukę ryto pasidžiaugėm, kad nesušalom, nes sausio mėnesio naktys Ispanijoje vėsios. Pusryčiai viešbutyje juokingi. Supratę, jog liksim alkani, panorom kuo greičiau apleisti šį užmirštą kampelį. Skubiai sėdome į automobilį ir patraukėme į Seviliją.

I-oji pasakojimo dalis čia.

Bus daugiau…

The post Savarankiška kelionė po Andalūzijos regioną – Malagą, Setenil de las Bodegą appeared first on Makalius.lt.

Jūsų dėmesiui – antroji Ingos pasakojimo dalis, kurioje įspūdžiai ir patarimai iš kelionės maršrutu: Sevilija – Ronda – Gibraltaras. Ką pamatyti? Kur apsistoti? Skaitom.

Sevilija

Vėl vingiuoti kalnų keliai, prie kurių jau baigiam priprast. Privažiuojam didmiestį. Pirmas įspūdis tikrai nedžiugina – šiukšlynas, apleisti namai, bet vis dar tikiuosi, kad tai tik netikęs rajonas.

Pagaliau surandame savo viešbutį Silken Al-Andalus Palace. Pastarasis nustebina prabanga, iš jo išeiti nelabai norisi, bet atvykom ne viešbutyje gulėti, tad traukiam ieškoti miesto, šį kartą su taksi.

Vos atvykus į miesto centrą, buvau tokia sužavėta, kad net nelabai galėjau parinkti žodžius, nusakyti šitam jausmui. Katedra, kurios dydis atima žadą, naujas metro, kuris lekia pro pat nosį, fontanai, žmonės, parkai… Viskas tiesiog nuostabu!

Informacijos centre pasiėmame žemėlapį. Suprantam, kad lankytinų vietų tiek daug, jog jų neįmanoma apžiūrėti per vieną dieną. Bandom ieškoti išeities – nusiperkame pažintinio-turistinio (hop on- hop off) autobuso bilietus, su kuriuo galima apvažiuoti visas lankytinas vietas.

Sėdam į autobusą ir apvažiavę visą jo maršrutą, suprantam, kad tai buvo ne pati protingiausia mintis, kadangi visi svarbūs turistiniai objektai yra aplink centrą, o toliau nuo centro esančios įžymybės ne sezono metu nedirbo arba renovuojamos.

Laikas paragauti tapų. Skanavom ir šaltų ir karštų, lietuviškai tai pavadinčiau karštos – troškiniai, šaltos – mišrainės… Nenustebino mūsų tapai, nusprendžiam, gal šokiai nustebins? Patraukiam į Flamenko namus. Tai buvo išskirtinio grožio 1,5 valandos reginys.

Apšilę nuo sangrijos ir nuostabaus reginio, patraukiam pamatyti naktinio gyvenimo, tik gaila, kad centre visos kavinės sausakimšos. Savaitgalis. Pasivaikščiojam aplink įspūdingąją katedrą, nueinam prie fontano, pasidžiaugiam gražiuoju parku. Nejučiomis lyginame viską su Paryžiumi.

Randame taksi ir keliaujame į viešbutį, kur kokteilių bare nemenka grupelė žmonių žiuri futbolo rungtynes. Prisijungiam ir mes. Nors Sevilijos komanda pralaimėjo, mūsų širdyse ji nugalėtoja. Pažadėję sau, jog būtinai čia sugrįšime, keliaujame laukti ryto.

Gavę nuostabiai karališkus pusryčius, restorane sutinkame tris rusų turistus kurie po stalu kraunasi pietus į kuprines, po kiek laiko teko matyti, kad ir vakariene pasirūpino.

Labai nesinori palikti ispaniškojo Paryžiaus, tačiau metas keliauti toliau. Keliam sparnus į Makaliaus rekomenduotą Rondą.

Ronda

Kelionė prasideda kalnų „autostrada“. Tik šį kartą kalnai pasipuošę žėrinčiomis upėmis. Būtų nuodėmė nenusifotografuoti. Padarę kelis nuostabius kadrus, brendam atgal link automobilio. Staiga suprantam, kad kažkas ne taip, jog po mūsų kojomis ne smėlis, o drėgnas molis. Kuo daugiau mes vaikštom, tuo daugiau jo prilimpa prie mūsų batų padų. Iki automobilio nueiname su gerokai pastorėjusiais batais. Beje, automobilio ratai taip pat „paaugo“. Nusprendėme negaišti laiko, šokam iš batų ir basomis riedam link Rondos.

Susiradome viešbutį. Hotel Don Miguel tikrai rekomenduoju šį viešbutį. Labai nuostabioje vietoje, tiesiai po Rondos pasididžiavimu – tiltu. Jei norite gauti kambarį su balkonu, užsisakykite kambarį rūkantiems.

Šokę į platforminius batus, stengiamės likti nepastebėti. Tik įpuolę į kambarį, nudaužom molio šedevrą nuo batų. Atsipūsti nusprendžiam balkone, kuriame yra poilsiui skirti baldai. Vos pravėrus balkono duris, atima žadą – esame tiesiog po Rondos pažiba – tiltu. Po balkonu tiesiog praraja, o priešais – turistams padaryta tilto apžvalgos aikšlelė. Mes rojuje!

Negalėdami atsidžiaugti reginiu, prasėdim ne vieną valandą, kol prisimenam, kad atvykome ne viešbutyje sėdėti. Lekiam ieškoti Koridos muziejaus.

Pusryčiai Rondoje

Nesunkiai jį suradę, nepasigailim. Daug pamatėm, sužinojom, tikrai buvo verta. Keliaudami link kito muziejaus nustembam, kad čia pastebimai pigesni suvenyrai. Atvykę į kitą muziejų, net nežinom, kas jame. Prie durų suabejojam ar išvis verta ten eiti. Matyt mūsų abejonę pastebėjusi kasininkė pasiūlo pigesnius bilietus. Žmonių mažai. Keliaujam žiūrėti. Radome kankinimų kambarį, dviejų šimtų metų senumo veikiančią muzikinę dėžutę, įmantriausių kamerų, pypkių ir šiaip keistų nematytų dalykų.

Kitas mūsų tikslas – vyno muziejus, kurio nepavyko aplankyti, nes sekmadieniais uždarytas.

Pasivaikščiojam nuostabiais kalnų šlaitais, kuriuose padarytos apžvalgos aikštelės. Prieš mūsų akis atsiskleidžia kerintis gamtos grožis. Vėstant orui, norisi kažkur pasislėpti, tad pradedam ieškoti vakarienės vietos. Suprantam, kad tai nebus lengva – sekmadienis. Aptikę dirbančią parduotuvėlę nusiperkam greito maisto ir keliaujam į savo nuostabųjį balkoną. Vakare apšviestas tiltas atrodo dar įspūdingiau, tad vakarieniaujam balkone.

Vakare šalta, vos +8, drėgmė, bet juk mes kalnuose. Susisukam į antklodes ir ramiai sulaukiam ryto. O rytas pasitinka saulute ir šiluma.

Keliaujam ieškot pusryčių. Pusryčiaujame terasoje, kuri tiesiog po tiltu. Dar kartą pasidžiaugiam, kad esame rojuje. Suvalgom kas liko po kinų turistų delegacijos ir pasidžiaugiam, kad spėjom, nes kaimynai, nusileidę pusryčiauti vėliau, liko be nieko. Kad ir kaip mums čia patiktų, laikas judėti toliau: o kitas kelionės tikslas – Gibraltaras.

Gibraltaras

Pagaliau nebe kalnų keliai! Net juokais pasiskundėm,  kad per nuobodu važiuot tikrąja autostrada.

Pirmieji nesklandumai prasideda tada, kai navigacija neranda mūsų viešbučio adreso, tad bandom judėt tiesiog į patį Gibraltarą. Tik įvažiavus į pasienio miestelį La Linea pamatau viešbučio pavadinimą (Asur Hotel Campo De Gibraltar, labai patogi vieta, iki Gibraltaro pasienio nukeliausite pėsčiomis), suprantu, kodėl navigacija jo nerado, nes jis juk ne Gibraltare, o Ispanijoje.

Prisiregistravome ir tiesiai į balkoną, nes vėl tikimės nepakartojamo vaizdo. Atitraukiam užuolaidas – prieš mūsų akis Gibraltaro kalnas ir jūra!

Skaičiau, kad prie pasienio į Gibraltarą būna ilgos eilės, tad nešvaistome laiko. Eilių nebuvo, kontrolė vos akį per langą užmeta į pasus ir mes jau Jungtinėje Karalystėje.

Pirmiausias sutiktas objektas – oro uostas, bet lėktuvo sulaukti nesitikėjom, tad keliaujam  toliau. Eismas toks intensyvus, kad laiko žioplinėti nelieka, radę aikštelę, paliekam automobilį ir einam ieškoti lankytinų vietų. Sutinkame gidą, kuris siūlo visas kalno žymias vietas aplankyt per 1,5 valandos už 25 eurus, kadangi neturėjome labai daug laiko, sutikome. Prie mūsų prisijungia anglų ir bulgarų poros. Visur užteko laiko, sužinojom istorijų, nusipaveikslavom su draugėm – beždžionėm.

Išleidžia mus miesto centre, kuriame neatsispiriu pagundai užlėkti į kelias parduotuves. Juk visi tvirtina, kad čia viskas pigiau. Nusivyliau radusi tik pigesnių cigarečių ir alkoholio. Staiga susivokiame, kad atostogos jau į pabaigą, o mes nebuvom paplūdimyje! Nusprendžiam aplankyti jūrą. Ne tik aplankėm, bet ir išsimaudėm Viduržemio jūroje sausio 15 dieną.

Tokie drąsūs buvome tik mes… Dar vieni turistai bandė degintis. O visi kiti vaikščiojo su striukėmis. Nespėjome į delfinų safarį, tad nusprendėme apsilankyti piečiausiame Europos taške. Per teleskopus apžiūrėjome Afrikos žemyną.

Sulaukę vakaro, norime aplankyti ir savo viešbučio miestelį La Linea. Apvažiavome ratą, patraukėme į Algecirą. Pasivaikščioję nuostabiu naktiniu pajūriu, kavinukėje  pabendravę su vietiniais, pasiklausome istorijų apie amžiną Ispanijos ir Anglijos kovą dėl Gibraltaro, grįžtame į viešbutį.

Rytas, kelias į oro uostą, neapsakomas liūdesys, kad tai, kas nuostabu, turi pabaiga. Išvykstam namo.

Kelionė buvo puiki, tokia puiki, kad kiekvienam palinkėčiau bent kartą gyvenime pakeliauti ir pajausti tuos sparnus, kurie užauga pažindinantis su kitais kraštais.

Dėkojame Ingai už įdomų pasakojimą, ir kviečiame keliautojus papasakoti savo įspūdžius dalyvauju@makalius.lt!

The post Savarankiška kelionė po Andalūzijos regioną – Sevilija, Ronda, Gibraltaras appeared first on Makalius.lt.

Saulėtoji, paslaptingoji Ispanijos Kosta Brava. Kurortinė, bet kartu ir gilias kataloniškas tradicijas išsaugojusi pajūrio juosta sužavės kiekvieną. Makalius.lt skaitytoja Aurelija atsiuntė nuotraukų iš savo kelionės po Kostą Bravą. Pasižvalgom, kokių lobių galima rasti Kosta Bravoje.

Roses miestelio pakrantė

Tossa del Mar pakrantė

Tossa del Mar pakrantė

Tossa del Mar pakrantė

Tossa del Mar miestelio vaizdai

Tossa del Mar pakrantė

Tossa del Mar pakrantė

Tossa del Mar

L’Escala miestelio pakrantė

Monserrat vienuolynas

Monserrat kalnai

Tossa de Mar

Tossa de Mar

Susimatysime Kosta Bravoje!

Bus daugiau.

The post Saulėtoji Kosta Brava. Ką pamatyti? (foto) appeared first on Makalius.lt.

„Po kelionės į Gran Kanariją jau praėjo daugiau nei trys savaitės, tačiau prieš akis vis dar iškyla kalnai, maži miestai ir, žinoma, pirmą kartą gyvenime matytas vandenynas. Nepakartojamas jausmas. Atostogos Gran Kanarijos saloje buvo būtent tai, kas privertė mane pamiršti viską ir išgyventi būseną čia ir dabar. Tiesa, iki tos būsenos teko nemažai padaryti, bet apie viską nuo pradžių “, – Makaliui parašė skaitytoja Laura Karpavičiūtė.

Iš Lietuvos nėra tiesioginių skrydžių į Gran Kanariją, todėl norint patekti į šią salą neišvengiamai reikia keisti bent kelis lėktuvus. Mūsų maršrutas į Gran Kanariją buvo Bazelis – Madridas – Gran Kanarija.

Kodėl buvo pasirinktas Šveicarijos miestas Bazelis? Ogi todėl, jog tai buvo mūsų tarpinė susitikimo stotelė. Draugas dirba Londone, aš studijuoju Vokietijoje, tad pagalvojome, jog paprasčiausias būdas mums būtų susitikti pakeliui – Šveicarijoje.

← Arucas miestelio bažnyčia

Kelios dienos Bazelyje neprailgo: miestelis mažas ir jaukus, o kainos, žinoma, kaip ir visoje Šveicarijoje „žvėriškos“. Praleidę savaitgalį Bazelyje iš jo oro uosto išskridome į Madridą. Ispanijos sostinėje turėjome apie šešias valandas laisvo laiko. Jas išnaudojome klaidžiodami po miestą, prisipažinsiu, prabėgomis.  Iš Madrido į Gran Kanariją atvykome tik vidurnaktį…

Pirmas dalykas, kurį padarėme vos tik atvykę į Gran Kanarijos oro uostą – nužingsniavome link automobilių nuomos punkto. Iš anksto užsirezervavus automobilį agentūroje „Hertz“ teko užpildyti dokumentus ir sužinoti pakitusias automobilio nuomos sąlygas. Pasirodo, jog turėjome papildomai susimokėti už privalomą draudimą ir nusipirkti automobilį su pilnu benzino baku. Tą kartą galvojome, jog tokioje mažoje saloje, tikrai neišvažinėsime viso automobilio degalų bako, bet… Pasirodo, klydome. Važinėjome daug, norėjosi pamatyti visą salą.

Pirmosiomis dienomis apsistojome Palay del Ingles mieste įsikūrusiame viešbutyje „Corona Roja“. Nerekomenduočiau. Dvelkiantis seniena kambarys buvo tik vieta, į kurią mes grįždavome permiegoti, visą likusią dieną praleisdavome miestuose. Dar vienas šio viešbučio minusas – daug senyvo amžiaus žmonių (ne tik viešbutyje bet ir pačiame mieste) ir maža automobilių stovėjimo aikštelė. Mums pasisekė, nes beveik kiekvieną vakarą rasdavom laisvą vietelę savo automobiliui, tačiau dažnas vaizdas – uoliai vietos automobiliui ieškantys vairuotojai.

Pirmoji diena: Gran Kanarijos sostinėje Las Palme pamatėme ne tik vieną gražiausių šios salos paplūdimių Playa de las Canteras, vakare teko malonumas sudalyvauti Kanarų salų karnavale. Karnavalas vyko dvi pirmąsias vasario savaites ir kuomet lietuviai šventė Lietuvoje užgavėnes, mes šventėmė karnavalą drauge su karštaisiais ispanais. Karnavalo metu pasirodė daug skirtingų grupių, kurios su savo kostiumais ir kaukėmis atlikdavo tam tikrus kūrinius, varžėsi vieni su kitais. Gausybė žmonių, puiki nuotaika ir pasirodymai iki paryčių paliko neišdildomą įspūdį.

Antroji diena: tyrinėjome žymiąsias Maspalomos kopas, o vakare aplankėme kurortą Porto de Mogan. Tą dieną, kuomet lankėme Maspalomos kopas, vėjas buvo labai didelis ir nebuvo malonu vaikštinėti kopomis, tačiau pamatyti jas, žinoma, buvo tikrai verta. Kadangi buvome apsistoję Palay del Ingles mieste, tai paplūdimiu žingsniuojant per pusvalandį atėjome ir iki pačių kopų.

Vaizdai iš namų terasos į kalnus

Didelį įspūdį paliko Porto de Mogan kurortinis miestelis. Jei reiktų rekomenduoti, kur apsistoti Gran Kanarijoje, rekomenduočiau apsistoti būtent šiame miestelyje. Pasakiškai gražus ir ramus kurortinis miestas, kuriame galima paplaukioti povandeniniu laivu.

Visiškai kitoks pasirodė šalimais esantis Puerto Ricko miestelis. Jis daug didesnis, pergrūstas turistų. Jei reikėtų palyginti su lietuviškais miestais, tai būtų galima sakyti, kad Puerto de Mogant – tai Nida, o Puerto Ricko – tai Palanga, su gatvės prekybininkais, kurie įkyriai perša savo prekes turistams.

Saldūs kaktusai ir kitos Tejedos gėrybės →

Trečioji diena: kalnuotasis Aruco miestelis ir karalių miestas Galdaras. Aruco miestelyje didžiausią įspūdį paliko šio miestelio bažnyčia – Iglesia de San Juan Bautista. Didinga, netgi šiek tiek primenanti Paryžiaus katedrą. Netoli Arucas miestelio yra Montana de Arucas kalva. Su automobiliu ir mes užkilome ant kalvos. Nepasigailėjome – priešais mus atsivėrė nepakartojama ne tik Arucas, bet ir visos šiaurinės salos dalies panorama. Galdaro miestas šiek tiek nuvylė, – tikėjomės jame pamatyti daugiau, tačiau pamatėme tik pergrūstą ir ne itin tvarkingą miestą, o siauros ir stačios gatvelės buvo tikras išbandymas vairuojant automobilį. Todėl važiuoti iš vienos salos galo į kitą (mūsų atveju iš Palay del Ingles į Galdar) vien tik dėl šio miesto tikrai neverta.

Ketvirtoji – penktoji diena: Tejeda. Apie Tejedą galima būtų rašyti labai daug. Praleistos dienos čia buvo visiškai kitokios, nei prieš tai buvusios. Dienos slinko lėtai ir ramiai. Rytais ir vakarais akys „ganydavosi“ po kalnų peizažus, o mažo kalnų miestelio dvasia kūrė jaukumą ir norą čia būti. Nors dvi dienos Tejedoje kainavo brangiau nei keturios dienos Play del Ingles kurorte, tačiau nuomuojamas namelis puikiai atitiko kainos ir kokybės santykį. Namelis – klasikinės Gran Kanarijos salų dekoro stiliaus, šalia buvo sodas, kuriame augo apelsinai, citrinos ir kiti citrusiniai vaisiai. Vakarais skanaudavome šviežiai spaustų apelsinų sulčių, saldžios kaktusų uogienės, kuri čia labai populiari.

Iš Gran Kanarijos grįžome jau kur kas paprastesniu maršrutu Gran Kanarija – Londonas (Stansed oro uostas). Tiesioginis skrydis truko apie keturias valandas.

Kelionės yra tai, kas turi ilgai išliekamą vertę – prisiminimus. Prisiminimai apie Gran Kanariją mane šildys dar ilgai, bet tikiu, kad jau greit krausime lagaminus ir kilsim ieškoti nuotykiu kažkur kitur…

Dėkojame Laurai už įdomų pasakojimą, ir kviečiame keliautojus papasakoti savo įspūdžius dalyvauju@makalius.lt!

The post Gran Kanarija: sala, kuri stebina savo įvairove appeared first on Makalius.lt.

Maljorka – vieta, kur kiekvienas jaučiasi toli nuo pirmadienio ryto, kur svetingoji Ispanija atsiskleidžia visomis savo spalvomis… Salos plotas tik apie 3 640 km², tad ištroškę nepakartojamų vaizdų, kalnų, aukštų Viduržemio jūros ban­gų skalaujamų skar­džių, smėlėtų paplūdimių, istorinio paveldo ir įvairiausių ispanišką kultūrą menančių vietų beveik visus maršrutus įveiks automobiliu.

Maljorka – išskirtinis ir kartu labai lengvas pasirinkimas. Kodėl? Nes ši sala – savotiškas kompromisas, keliaujant skirtingų poreikių asmenybėms.

Naktinis gyvenimas – tikrasis pietietiečių temperamentas

Maljorkoje, kaip ir visoje Ispanijoje, diena skirta lankytinų objektų apžiūrai, pokaičio miegui ir maudynėms bei saulės vonioms pa­plūdimyje, o vakaras ir naktis – audringiems vakarėliams. Siautulingų vakarėlių mėgėjai liks patenkinti Magalufo kurorto, esančio už 17 km nuo Palmos, pasiūla – klubai, teminiai vakarėliai, putos, šokėjos, gėrimai ir geri didžėjai… Rimti klubinėtojai renkasi „Bananas“, „Buffalo Girls“, „Boomerang“, „Honey’s“ ir „To­kio Joe’s naktinius klubus. Šiame mieste galite įsigyti „Magaluf Club Pass“, su kuriuo galėsite linksmintis daug pigiau. Teiraukitės klubuose! Jei apsistosite ne Magalufe, nenusiminkite, Maljorkoje beveik kiekviename mieste rasite bent po kelis klubus, karaokės barus, restora­nus ir kavines su muzika bei šėlioti nusiteiku­siais poilsiautojais, tad liūdna tikrai nebus.

Maljorkos paplūdimiai – tai poilsis ir neišdildomi įspūdžiai

Norintys tikro poilsio įvertins nepakartojamo grožio paplūdimius. Vienu geriausiu įvardina­mas – „Es Trenc“. Pietinėje Maljorkos dalyje esantis paplūdimys pasiekiamas tik automo­biliu. Saulės ir vandens gerbėjai čia keliauja dėl kelių priežasčių: nuošalumas, ramybė ir nepa­kartojamos gamtos spalvos. Išlipę iš automo­bilio, paplūdimiu į dešinę turėsite paėjėti apie pusvalandį. Turėkite omenyje, kad čia žmonės nesivaržo nusimesti drabužėlius ir pabūti arčiau gamtos, tad paplūdimiai labiau tinkami poroms ar draugų kompanijoms negu šeimoms su vaikais.

Nuošalesniems ir kiek ramesniems paplūdimiams priskiriami „Cala Varques, „Son Serra de Marina“, „Coll Baix“, „Pol­lenca“ (teks paėjėti toliau nuo pagrindinio žmonių srauto). Šeimų poilsiui rekomen­duojami „Platja de Santa Ponsa“, „Cala Millor“, „Cala Molins“, „Alcúdia (Platja de Muro)“, „Calla D’or“.

Dėmesio vertas – „Palma Nova“, įsikūręs už maždaug 12 km nuo Maljorkos sostinės Palmos, šalia Magalufo kurorto. Čia džiaugsi­tės ne tik gražia gamta, bet ir visais reika­lingais patogumais, taip pat rasite daugybę barų ir įvairių šalių virtuvės restoranų.

Vietinių itin pamėgtas – „Es Carbo“. Žmonių čia daug, bet gražioje vietoje bus malonu pasižvalgyti bent trum­pam. Ne toks „apkrautas“, vietinių lankomas paplūdimys – „Es Dolc“. Tai į įvairiausius sąrašus dėl savo grožio įtraukiama vieta. Pasiilgusiems ne tik baltučio smėliuko – „Cala Deià“. Tai vieta, kur paplūdimyje rasite smėlio, akmenų, žvirgždo. Aplankykite ir šiuos magiško grožio pa­plūdimius: „Es Caragol“, „Es Calò des Moro,“ „Porto Cristo“, „Cala Gat, Cala Torta“.

Prisijaukinus Maljorkos serpantinus

Vairavimas Maljorkoje – malonus iššūkis su nugalėtojo vertais prizais. Jei jau nuspręsite aplankyti šią salą, nepatingėkite pakovoti su serpantinų baime, jei tokią išvis turite. Keliai čia „draugiški“, o apsilankiusių kalnuose laukia ne tik Formentoro švyturys, važiuojant tiesiog būtina stebėti pakelėse įrengtus kelio ženklus su pažymėtu fotoaparatu, užsukę išvysite kvapą gniaužiančių vaizdų.

Pakeliaukite įspūdingu serpantinu iki Sa Calobra miestelio. Jame pasidžiaugsite nuos­tabiu paplūdimiu, iki kurio nueisite išsižioti priversiančiu tarpekliu, tamsiais tuneliais, kur pro tarpą uolose kartas nuo karto išvysite vandenį. Vaizdai verti jūsų!

Didelės kantrybės prireiks norintiems nuvykti iki “Es Pontas“, kur nuostabaus grožio uolą skalaujanti Viduržemio jūra pasakoja le­gendą, jog pasiplaukiojus aplink uolą galima iš vyro pavirsti į moterį, o iš moters į vyrą. Čia pat esančiame miestelyje – paplūdimiai su skaidriame vandenyje tarsi ore pakabintais laiveliais. Vienas iš tų vaizdų, kurie priverčia patikėti, jog rojus žemėje tikrai egzistuoja. Prisijaukinkit Maljorkos serpantinus ir būsite apdovanoti vaizdais, kurie visam laikui įstrigs jūsų atmintyje.

Norintys sutaupyti laiko turėtų rinktis pagrindinį greitkelį nuo Maljorkos sostinės Palmos iki Alkudia miesto, kuriame pamatysi­te ne tik Ispanijos simbolį koridos areną, bet ir vieną gražiausių senamiesčių, išlikusią miesto sieną, nuo kurios atsiveria „iškalbinga“ pa­norama, bei visas įmanomas keliautojų sim­patijas pelniusį Platja de Muro paplūdimys. Alkudia yra viena tų vietų, kurias privaloma pamatyti atostogaujant Maljorkoje.

Vandens pramogos – ne tik paplūdimiai

Norėdami geriau pažinti salą ir parsivežti iš jos kuo daugiau įspūdžių – pasiplaukiokite kruiziniu laiveliu. Vienas gražiausių vaizdų, kurį tiesiog būtina pamatyti – Artos sta­laktitų-stalagmitų urvai, matomi tik iš jūros pusės. Juose verta apsilankyti, beje, kur kas labiau negu itin reklamuojamuose Drakono urvuose. Maljorkoje lankytojų laukia įvairias pramogas siūlantys ir su jūros gyventojais su­pažindinantys akvariumai. Vienas jų įsikūręs už maždaug 11 km nuo sostinės Palmos – „Marinelana“, o kitas Can Pastilla miestelyje, esančiame už 8 km nuo sostinės, –„Palma Aquarium“. Mėgstantiems jūrų ir vandenynų paslaptis apsilankyti tikrai verta.

Maljorkos sostinė – Ispanijos pėdsakais

Viešėdami Maljorkoje skirkite bent dieną sos­tinei Palmai. Jus sužavės išraiškinga architek­tūra, žaliuojantys parkai ir nuostabūs vaizdai, atsiveriantys nuo apžvalgos aikštelių. Čia gausu įvairių lankytinų vietų kiekvieno skoniui.

Turistų geriausiai vertinami Palmos lankytini objektai:

Palmos katedra (isp. La Seu). Buvusios mečetės vietoje pastatyta katedra tikrai nepaliks abejingų. Iš pirmo žvilgsnio itin ma­syvus ir nelabai grakštus pastatas yra viena gražiausių Ispanijos katedrų, kurią tiesiog būtina pamatyti Palmoje. Beje, prie jos yra išties žavus parkas, apžvalgos aikštelė.

Soller geležinkelis – 1912 m. pastaty­tas geležinkelis, kuris sujungė 2 svarbius Maljorkos salos miestus – sostinę Palmą ir Soller miestą. Traukinys, iki šių dienų važiuo­jantis šiuo geležinkeliu, varomas elektra. Tai vienintelis toks veikiantis traukinys pasaulyje. Dauguma šį objektą mėgsta ne dėl senovi­nio traukinio, bet dėl ypatingo maršruto, ku­rio ilgis tik 27,3 km, tačiau važiuojant matosi įspūdinga Sierra de Alfabia kalnų grandinė, 13 tunelių, tiltų ir viadukų.

Belverio pilis (isp. Castell de Bellver) – puikiai išsaugotas XIV a. fortas, kuris atliko karalių vasaros rezidencijos ir kalėjimo funkcijas. Pilis pastatyta karaliui Džeimsui II. Išvertus iš katalonų kalbos, Bellver reiškia gražus vaizdas. Šios pilies išskirtinumas – apvali forma. Tai viena iš kelių tokio tipo pilių Europoje. Pilyje aplankysite istorinį Maljorkos muziejų (isp. Palma’s Museum de Mallor­ca). Nuo pilies apžvalgos aikštelės matosi Palmos įlanka.

Basílica de Sant Francesc bazilika pastatyta XIII a. (rekonstruota po to, kai XVII a. į ją trenkė žaibas). Tai tipinė Mal­jorkos bažnyčia – masyvi, akmeninė, su išraižytu rožės formos langu bokšto centre. Įėjus pro pagrindinius vartus, jus pasitiks tylus bažnyčios kiemelis su apelsinų, citrinų medžiais ir šuliniu. Bazilikoje palaidotas žymus filosofas ir teologas Ramonas Lula (isp. Ramón Llull).

Palau de l‘Almudaina rūmai – buvusi tvirtovė, pastatyta pagal maurų vadovy­bės įsakymą. XIV a. karaliaus Džeimso II užsakymu tvirtovė buvo perstatyta į rūmus. Dabar pastatas atskirtas į 2 aukštus: šv. Anos koplyčia (isp. Chapel of Santa Ana), laikoma viena iš gražiausių miesto koplyčių, ir Angelų bokštas (isp. Torre del Angel), taip pavadin­tas arkangelo šv. Gabrieliaus garbei.

Žvejų turgus (isp. La Lonja) – gotikinio stiliaus pastato pavyzdys. 1420 m. pastatą pradėjo statyti architektas Guilemas Sagrera ir baigė tik 1452 m. Dizainas reprezentuoja katalikų gotikos tradicijas. Šiuo metu čia įsikūręs kultūros centras, kuriame vyksta įvairios parodos.

Arabų pirtys (isp. Arab Baths). Vienas iš kelių arabiškos architektūros pastatų Maljorkoje. Manoma, kad šios arabų pirtys pastatytos X–XII a. Patiks visiems, kas domisi SPA ir švaros ritualų tradicijų pradžia.

Borno pasažas (isp. Passeig des Born). Viena gražiausių Palmos miesto gatvių, kurio­je gausybė kavinių, parduotuvių, restoranų, matomas garsiosios Palmos katedros vaizdas. Čia galite skaniai pavalgyti ir apsipirkti žino­mų ženklų parduotuvėse „H & M“, „Massimo Dutti“, „Zara“ arba paieškoti kažko vietinio.

Palau March muziejus. Tai – Barta­lomėjaus Marčo meno dirbinių ir knygų kolekcijos namai. Muziejus įsikūręs Palmos miesto centre. Palau March muziejuje pamatysite XVIII a. skulptūrų, knygų, taip pat ypatingą jūrinių žemėlapių kolekciją iš XV–XVII a.

Pasiklydimas Palmoje. Nejuokauju! Pasiklyskite Palmoje, kur gausu skverų, žalių zonų, fontanų, jaukių kavinukių, iš už pastatų mojuojančių palmių, mažų parduotuvėlių su vietinėmis gėrybėmis, architekto Gaudžio palytėtų pastatų, siaurų gatvelių su išraiškin­gos architektūros pastatais… Palma – puiki vieta paklaidžioti!

Palmos autobusų turas – apžiūrėkite lankytinus objektus patogiai

Jei norite patogiai nuvykti iki Palmos lankytinų objektų, galite pasinaudoti Palmos autobusų turu (angl. Palma sightseeing tour bus). Tai hop on hop off (liet. išlipi ir vėl įlipi) principu vykstantis turas – nusipirkę bilietą galėsite visą parą (ar 2 paras) važinėti autobusu, kurio kelyje 16 lankytinų objektų. Prie kiekvieno galėsite praleisti tiek laiko, kiek patys norėsite. Išlipsite, pasivaikščiosite ir įlipsite į kitą atva­žiavusį tokį patį autobusą. Palmos turistinio autobuso turo kainos prasideda nuo 7,5 eurų vaikams ir nuo 15 eurų suaugusiesiems.

Straipsnis iš „Makaliaus kelionės“ žurnalo pirmojo numerio.

The post Maljorka – vieta, kur svetingoji Ispanija atsiskleidžia visomis savo spalvomis appeared first on Makalius.lt.

Jei jus žavi mintis klajoti Ispanijos pakrante nuo vieno mažo miestelio iki kito, pakeliui atrandant senovinius dvarus ir vyndarystės ūkius, grožintis tolumoje stūksančiomis snieguotomis Pirėnų viršukalnėmis ar uolėta Viduržemio jūros pakrante, jei ieškote tingaus poilsio paplūdimyje prie šiltos jūros, vakarais nulekiant pašokti ir pašėlti, jei dievinate skanų maistą bei vyną ir nenorite už visas pramogas pakloti kelių mėnesių algos – atostogoms rinkitės Kosta Bravą. Ji nustebins visapusiškumu ir grožiu – čia galima kiekvieną dieną atrasti ką nors naujo ir savito arba tinginiauti nuostabiuose paplūdimiuose, vakarais mėgaujantis puikiu maistu ir ilgais pasivaikščiojimais pakrantėmis.

KADA IR KAIP GERIAUSIA KELIAUTI?

Į Kosta Bravą, jei poilsį norite suderinti su kelionėmis arba keliauti su vaikais, geriausia skristi vėlai pavasarį, vasaros arba rudens pradžioje – tuo metu sezonas tik prasideda arba jau baigiasi, tačiau oro ir vandens temperatūra tobula tiek poilsiui, tiek nuotykiams. Mėgstantiems veiksmą, žmonių šurmulį ir karštį, be abejonės, labiausiai ten patiks vasarą.

Norintiems paklajoti po Kosta Bravos regioną ir atrasti visą jo grožį, reikia skristi lėktuvu iki Barselonos arba Žironos, išsinuomoti automobilį ir, pasiėmus žemėlapį ar naudojantis GPS, leistis į nuotykius. Norint būti tikriems dėl nakvynės, viešbučių kambarius, žinoma, geriausia užsisakyti dar prieš išvykstant. Renkantis vietas, kur nakvosite, svarbu turėti omenyje, kad Kosta Brava – raižytas regionas, daug kur keliai yra siauri ir vingiuoti, tad, norint neskubant viską apžiūrėti ir nepervargti, nereikėtų planuoti per dieną nuvažiuoti daugiau nei šimto kilometrų.

Tarp miestelių taip pat kursuoja ir traukiniai bei autobusai (traukiniai iš Barselonos važiuoja ypač  vaizdingomis pajūrio vietomis), tačiau jais patogu naudotis tik vadinamosioms dienos kelionėms, t. y. tiems, kurie planuoja gyventi viename miestelyje, o į kitus miestukus nori nuvažiuoti pasivaikščioti ar papietauti.

KOSTA BRAVOS MIESTELIAI

Tossa de Mar – labai jaukus miestelis su žavinga pilimi ant jūros kranto ir gražiu, išpuoselėtu senamiesčiu. Nuo pilies sienų ir nuo ant uolų įrengtų pėsčiųjų takų atsiveria kerintys

vaiskios Viduržemio jūros ir jos įlankų vaizdai, o uolų properšose šen bei ten aptiksite mažyčių, laukinių paplūdimių. Pakrantėje ir senamiestyje gausu kavinių ir restoranų, kur galėsite paskanauti vietinių valgių, tačiau tai – ramus, gan anksti užmiegantis miestelis, labiau skirtas šeimoms ir tiems, kurie netrokšta  naktinių pramogų.

Lloret de Mar – triukšmingesnis, jaunatviškesnis, su puikiais paplūdimiais ir pramogomis – čia rasite ir ilgai  dirbančių restoranų, ir naktinių klubų. Taip pat čia užveisti žavingi Santa Clotilde sodai.

L‘Escala – nepaprastai vaizdingas  miestelis su uolėtomis įlankomis ir smėlėtomis pakrantėmis nuostabioje,

raižytoje vietovėje. Būtinai aplankykite Punta Montgo – jus pakerės žadą atimantis vaizdas nuo aukštų ir į vandenį smingančių uolų.

Cadaques – nepaprastai tylus, baltų namelių ir žvejų miestelis su žavia prieplauka padės pajusti tikrą – neskubų, tingų, saulės kaitinamą ir vėjo gairinamą – vietinių gyvenimą. Šį miestelį labai mėgo ir įkvėpimo jame sėmėsi Picasso ir Salvadoras Dali.

Besalu – laikas čia sustojo prieš gerus septynis šimtus metų. Tobulai išsilaikęs viduramžių senamiestis,  didžiulis akmeninis tiltas norom nenorom priverčia žvalgytis riterių ir damų pūstomis suknelėmis ir tikrai nepalieka abejingų.

KĄ BŪTINA PAMATYTI IR NUVEIKTI

Kosta Brava – nepaprastai įvairus regionas, tad visi būtini pamatyti ir padaryti dalykai priklauso nuo jūsų pomėgių ir kelionės tikslo. Čia galima kiekvieną dieną atrasti ką nors naujo ir savito.

Negalintiems gyventi be kalnų

Monserat kalnas ir čia esantis vienuolynas. Išvertus iš katalonų kalbos Montserrat reiškia ,,dantytas kalnas“ – tai labai taiklus šio kalno pavadinimas, nes jo kuorai į viršų stiebiasi lyg siekdami dangaus. Į jį kopti galima įvairių sudėtingumų pėsčiųjų takais, svarbiausia – pasiimti vandens, užkandžių ir kopti su gera  kompanija.

Į Monserat vienuolyną maldininkai ir turistai keliauja pamatyti juodosios Madonos statulos, kuri, pasak legendos, pasižymi stebuklingomis galiomis ir gali išpildyti slapčiausius norus. Taigi dieną galite pradėti aplankydami šį seną ir garsų vienuolyną, o po to šturmuoti gražųjį kalną. Diena tikrai neprailgs!

Andora. Tai nykštukinė valstybė Ispanijos ir Prancūzijos pasienyje, įsikūrusi tarp kalnų ir galinti pasigirti nepaprastai švariu oru bei vienais sveikiausių gyventojų. Jos sostinė – labai mažytė ir jauki, o gamta žavi kalnais ir slėniais. Ten rasite daug trasų vaikščioti ir kopti į kalnus (nuo paprastų iki sudėtingų, kurias norint įveikti prireiks specialios įrangos). Andora yra Kosta Bravos pašonėje – nuvairuoti iki jos prireiks nemažai laiko (nuo pakrantės – apie tris šimtus kilometrų vingiuotais kalnų keliais), tad šią išvyką reiktų planuoti tik turint daugiau laiko (ilsintis ilgiau nei savaitę) ir jai skirti mažiausiai dvi dienas.

Meno ir istorijos mėgėjams

Salvadoro Dali muziejus Figuerese. Įėjimas suaugusiam žmogui kainuoja 12 eurų (nuolaidos studentams ir grupėms). Tiesą pasakius, eilė čia driekiasi net ir ne sezono metu, tačiau tai neturėtų atbaidyti besidominčių šio autoriaus kūryba, nes didžiuliame, rausva spalva dažytame name esantis muziejus su gigantiškais kiaušiniais ant stogo nustebins ekspozicijos dydžiu ir išradingumu. Čia galėsite susipažinti su įvairių  laikotarpių Dali darbais ir jo gyvenimo istorija, taip pat apžiūrėti didelį įspūdį paliekančius jo kurtus juvelyrinius dirbinius.

Taragona ir Senovės Romos laikus menančio, jūros pakrantėje įrengto antikinio amfiteatro, forumo,  akveduko liekanos, taip pat viduramžių soboras. Be to, kelias į Taragoną vingiuoja jūros pakrante, tad  galėsite grožėtis dangaus ir jūros žydryne.

Romantikos ir gražių vaizdelių medžiotojams

Tarp miestelių besidriekiantys vynuogynai… Būtinai po juos pasivaikščiokite!

Žirona. Tai senas ir gražus miestas su dideliu, vaizdingu senamiesčiu, o tiesiog ant upės krantinės išdygę spalvoti namukai truputėlį primena Veneciją. Nuo akmeninės Žironos sienos atsiveria panorama, išduodanti, kokia raižyta ir įvairi ši vietovė, o siauros senamiesčio gatvelės ir aukšti pastatai suteikia malonų pavėsį, todėl čia labai gera lankytis karštomis dienomis.

Senoviniai dvarai ir ūkiai. Kai kuriuose yra restoranai – jei tik tokį pamatysite, nedvejodami užsukite, nes niekur kitur neparagausite tikresnio ir skanesnio vietinio maisto. Tiesa, gali būti, kad čia gyvenantys ir dirbantys žmonės kalbės tik ispanų (tiksliau, katalonų) kalba, bet jie tikrai yra geranoriški ir komunikabilūs – jei žinosite bent kelias pagrindines frazes, jums pavyks ir susikalbėti, ir maisto užsisakyti.

Pakrantės uolos. Keliaudami būtinai sustokite pasigrožėti pakrantėje stūksančiomis galingomis uolomis ir į jas dūžtančiomis jūros bangomis. Pasiimkite užkandžių, vyno ir surenkite nepamirštamą iškylą!

Straipsnis iš pigių kelionių žurnalo “Makaliaus kelionės” trečiojo numerio.

The post Geltonieji Kosta Bravos paplūdimiai appeared first on Makalius.lt.

Paskutinės rugsėjo dienos rytą „Ryanair“ lėktuvas pakilo iš East Middland oro uosto apniukusioje Jungtinėje Karalystėje ir po 3 valandų nusileido tokioje pat apniukusioje Maljorkoje. Prasidėjo mūsų ilgai lauktos, išsvajotos ir daugiau nei mėnesį kruopščiai planuotos atostogos.

Lėktuvo bilietais pasirūpinome prieš pusantro mėnesio, nes pamatę kainas, nusprendėme, kad ilgiau laukti neverta. Už juos dviem žmonėm pirmyn ir atgal sumokėjome 172 eurus. Tikrai neprašovėm nusprendę nevykti sezono įkarštyje, o palaukę spalio pradžios, nes oras neapvylė, o kainos tokiu laiku buvo jau kur kas mažesnės. Tiesą sakant, nelabai įsivaizduoju, kaip ten ištverčiau vidurvasario karštį, greičiausiai tik mirktumėm jūroje, o apie ekskursijas kepinant saulei nė nepagalvotumėm.

Maljorkos Palma iš paukščio skrydžio

Atsidūrę didžiuliame Palmos oro uoste, suskubome ieškoti savo automobilių nuomos agentūros langelio. Internete peržiūrėję keletą agentūrų, palyginę kainas ir atsiliepimus, nusprendėme rezervuoti automobilį iš anksto per „Goldcar“. Susiradę jų langelį, su siaubu pamatėme, kad toli gražu ne mes vieni taip nusprendėm. Kai prie visų kitų langelių laukė 1-2 žmonės, mes beveik valandą stovėjom ilgiausioje eilėje, nors 6 darbuotojai sukosi kaip bitutės. Per tą laiką spėjom perskaityti visus skelbimus, sužinoti autobusų kainas, taksi kainas, o sužinoję – dar kartą pasidžiaugti, jog išsinuomojom automobilį.

 Palmos prieplauka, Maljorka

Galiausiai sulaukę savo eilės, pasirašėm dokumentus, gavom nurodymus ir „Ford Fiesta“ raktelius. Automobilio nuoma 9 dienom su visais privalomais draudimais ir pilnu baku benzino atsiėjo 300 eurų ir net neprireikė palikti užstato. Net neprivalėjom susimokėti kreditine kortele, nors to ir reikalavo internete skaitytos nuomos sąlygos, užteko paprastos debetinės mokėjimo kortelės. Pavargę nuo stovėjimo eilėje patraukėm ieškoti savo būsimos geriausios kelionės draugės ir nors paieškos milžiniškoje stovėjimo aikštelėje pasirodė ne tokios ir paprastos, radę likom maloniai nustebinti, kad gavom praktiškai naują ir puikios būklės automobiliuką.

 Na ką, atskridom, transporto priemonę turim, beliko pasiekti viešbutį. Kadangi papildoma GPS nuomos kaina dienai buvo vos ne tokia pati, kaip automobilio, nusprendėm apsieiti be jo ir pasinaudoti senu geru būdu – popieriniu žemėlapiu. Susiradom jį pirmoje pasitaikiusioje degalinėje už 4 eurus. Ir nors pradžioje atrodė, kad bus sunku, bet greitai pamatėm, jog ispanai tikrai myli savo turistus ir susigaudyti jų keliuose labai lengva,o daugybė nuorodų neleidžia pasiklysti. Paskutinėmis kelionės dienomis nebereikėjo ir žemėlapio, vien atmintis ir nuorodos padėjo atlikti šturmanės darbą. Pasiklydom tik vieną kartą per visą kelionę, bet apie tai vėliau. Dabar keliaukim į viešbutį, kuris yra už 70 km nuo oro uosto.

Viešbutį taip pat rezervavome prieš kelias savaites. Po ilgų diskusijų, kainų palyginimų, lankytojų atsiliepimų studijavimo, išsirinkom apartamentų tipo kambarį „Playa Moreia“ viešbutyje, ramiame ir mažame S‘illot miestelyje rytinėje salos pakrantėje, kadangi galiausiai nusprendėme, jog nenorim apsistoti šurmulio ir naktinio gyvenimo pilnoje sostinėje Palmoje ir šalia jos esančiose populiariausiose vietose. 9 naktys šiame viešbutyje mums kainavo 275 eurus. Pusryčių neužsisakėm, kadangi apartamentai buvo su tvarkingai įrengta virtuvėle ir apsirūpinę maisto produktais, patys puikiausiai pasiruošdavom pusryčius (ir ne tik). Atvykus pirmas siurprizas buvo nelabai malonus, kadangi pasirodė, jog nemokama stovėjimo aikštelė, priklausanti viešbučiui, yra gal 10 vietų, tai rasti laisvą vietą joje prilygsta misijai neįmanomai. Bet paskui viešbučio administratoriaus buvom informuoti, kad šalia yra kita didelė aikštelė, priklausanti kaimyniniam barui ir joje nemokamai automobilį gali laikyti visi viešbučio svečiai. Taip pat suerzino tai, jog „pervargęs“ kortelių skaitytuvas niekaip nesutiko nuskaityti banko kortelės ir teko mokėti grynais. Kambaryje paaiškėjo, jog norint pažiūrėti TV, tektų sumokėti papildomai, o mokamas internetas (3 eurai už valandą) veikia tik viešbučio fojė. Bet šitie dalykai nuotaikos nesugadino, kadangi ne TV žiūrėti ar internete sėdėti atvažiavom.

Apartamentus radom švarius ir tvarkingus, tiesa, gal kiek per skambu juos vadinti apartamentais. Nieko labai įspūdingo, bet viskas ko reikia yra. Virtuvėlėje visos sąlygos laikyti, pasigaminti ir pasišildyti maistą pačiam, patogi lova ir didelė spinta atskirtame miegamajame, švarus ir didelis vonios kambarys, bei su virtuvine dalimi sujungtas valgomasis-mini svetainė, išeinanti į didžiulį balkoną su vaizdu į kalnus (sutaupėm 30 eurų nepasirinkę vaizdo į jūrą). Kai pamatėm pirmą saulėlydį iš balkono, tai nusprendėm, kad nieko nepraradom ir be jūros vaizdo.

Taip pat maloniai nustebino, jog atėję radom keletą pirkinių maišelių su pagrindiniais produktais (duona, sviestas, pienas, kava, sultys, cukrus, sūris, dešra ir pan.) ir 30 eurų parduotuvės čekiu. Taip pat paliktas raštelis, jog galim juos pasilikti arba grąžinti, arba pasilikti tik dalį reikalingų produktų. Aišku, ne už ačiū. Bet kadangi jau buvo vakaras, o važiuodami link viešbučio nepastebėjom jokio prekybos centro ir buvom per daug pavargę jo ieškoti, tai atidėję apsipirkimo žygį rytojui, mintyse padėkojom rūpestingam viešbučio personalui ir kibom į paskubomis susiteptus sumuštinius, nes nuo pat ryto nieko burnoj neturėjom. Nepaisant keleto nedidelių viešbučio minusų, kelionės pabaigoje vis gi nusprendėm, jog vien už kainos ir kokybės santykį rašom „Playa Moreia“ viešbučiui didelį pliusą ir draugams tikrai jį  rekomenduotumėm.

Kiek vėliau, truputį pailsėję ir išsipakavę daiktus, patraukėm apžiūrėti miestelio ir pavakarieniauti. Miestelis tikrai mažytis ir ramus, dauguma turistų vidutinio amžiaus arba šeimos su vaikais, tokių porelių kaip mes ne taip ir daug. Lietuvių kalbos kol kas dar negirdėjom, bet esam garantuoti, jog išgirsim. Pavakarieniavom šaunioje kavinukėje po atviru dangum, šviečiant mėnulio pilnačiai, už kelių metrų tyliai teliūškuojant bangoms ir virš galvų šnabždant palmėms. Po ilgos varginančios dienos pagaliau pajautėm, jog prasidėjo atostogos. Už skanią vakarienę, susidėjusią iš lazanijos, makaronų su jūros gėrybėmis ir poros kokteilių, sumokėjom apie 20 eurų. Vėliau valgydami skirtingose kavinėse sumokėdavom panašiai, 20-30 eurų dviem žmonėm.

Užmigom orų dėdulės melsdami saulėtos ateinančios savaitės.

Bus daugiau…

Dėkojame Audronei Zonytei už įdomius įspūdžius ir gražias nuotraukas!

Kviečiame keliautojus papasakoti savo įspūdžius ir pasidalinti kelionių nuotraukomis dalyvauju@makalius.lt!

The post Savarankiška kelionė į Maljorką: automobilio nuoma ir „Playa Moreia“ viešbutis (I) appeared first on Makalius.lt.

Pirmojoje pasakojimo dalyje Makaliaus skaitytoja Audronė Zonytė pasakojo, kaip pigiai išsinuomavo automobilį Maljorkoje, kuriame viešbutyje apsistojo ir kodėl rekomenduoja jį Makaliaus skaitytojams. Šioje dalyje sužinosite, kaip pigiai „prasisukti“ atostogaujant Maljorkoje, ką būtina pamatyti ir nuo kur atsiveria stulbinančios Maljorkos panoramos.

Antroji diena

Atsibudę ryte puolėm prie langų ir apsidžiaugėm, jog orų dėdulė išklausė mūsų maldas – dangus buvo žydras, o termometras rodė +25°C.

Papusryčiavę nusprendėm atlikti žygį į prekybos centrą ir pasirūpinti maisto atsargom visai savaitei. Gretimame, kur kas už S‘illot didesniame, Porto Cristo miestelyje suradom „Eroski“ prekybos centrą. Pasidžiaugėm, kad kainos šiek tiek mažesnės negu UK. Atostogų top gėrimu, kaip ir priklauso atostogaujant Ispanijoje, buvo lemta tapti „Sangrijai“, mūsų džiaugsmui pusantro litro jos kainavo tik apie eurą. Apsirūpinom reikalingais produktais ir greitai mikrobangų krosnelėje pašildomais „paruoštukais“, kad nereiktų ilgai gaišti laiko prie viryklės. Vėliau bekeliaudami aptikome ir „Lidl“ prekybos centrų, kuriuose rekomenduočiau apsipirkti, nes vis gi ten dauguma kainų mažiausios. Ne veltui šis tinklas labai populiarus daugumoje šalių, taip pat ir UK, kur dabar gyvename.

Grįžus kilo mintis išbandyti „Cala Moreia“ paplūdimį šalia viešbučio. Nors gultai ir Havajų nuotraukas primenantys šiaudiniai skėtukai ir labai viliojančiai atrodė, bet nesinorėjo už jų nuomą mokėti po 5 eurus, kadangi ilgai gulinėti neketinome, tad pasitenkinom savo atsivežtais paplūdimio rankšluostukais ir nemokamu viešbučio skėčiu, kurį gavom visam viešnagės laikui. Beveik kiekvienoje turistams skirtoje parduotuvėje maždaug už 1 eurą galima nusipirkti bambukinių patiesaliukų, kurie labai praverčia paplūdimyje. Besivartant saulutėje pakilo vėjas, gulinėti pasidarė nebe taip smagu, tad nusprendėm, jog metas apsižvalgyti po apylinkes. Čiupę žemėlapį išsirinkom maždaug už 30 km esančią „Castell de Santueri“.

Bet koks pasivažinėjimas Maljorkoje primena linksmuosius kalnelius, kadangi tik vidurinė salos dalis labiau užpildyta lygumų, visur kitur pilna didesnių ar mažesnių kalvų ir kalnų.

Kraštovaizdis kinta labai greitai, palmių giraites keičia spygliuočiais apaugusios kalvos, kaktusų sąžalynus – ganyklos su nuo molingos žemės rusvą spalvą įgavusiomis avimis. Todėl ir važiuoti grožintis vaizdais niekada nepasidaro nuobodu. Tik kartais baugu.

Pirmą kartą suprantu, kad šioje kelionėje netrūks adrenalino, kai serpantinais pradedame kilti į 408 m aukštį link pilies. Nors iš toliau žiūrint kalva neatrodo nei labai aukšta, nei grėsminga, bet kylant vis aukščiau, keliukui siaurėjant, o posūkiams staigėjant kyla noras stipriai užsimerkti ir nežiūrėti žemyn, nors esu raginama fotografuoti atsiveriančią nuostabią panoramą. Adrenalinas šokteli iki maksimumo, kai iš už posūkio staiga prieš akis išnyra autobusas. Tenka trauktis atgal iki platesnės vietos, nes kitaip apsilenkti neįmanoma. Pamąstau apie tai, kokie šaltakraujiški ir įgudę turi būti turistinių autobusų vairuotojai. Labai apsidžiaugiu, kai pagaliau pasiekiame stovėjimo aikštelę ir pirmas išbandymas mano baimėms baigiasi. Tiesa, vėliau paaiškės, kad šitas išbandymas tebuvo lengvas apšilimas prieš dar laukiančius.

Puolame grožėtis nuostabiais vaizdais. Santueri tvirtovė pastatyta ant uolėtos atodangos, nuo kurios giedrą dieną atsiveria kvapą gniaužiantis pietryčių Maljorkos vaizdas. Gerai išsilaikiusios dabartinės pilies sienos siekia XIV amžių, tačiau šioje vietoje įtvirtinimai stovi jau nuo Romėnų laikų. Deja, galime pasigrožėti tik sienomis, nes į vidų patekti neįmanoma. Teko girdėti, jog atliekami restauravimo darbai ir ateityje bus įmanoma apžiūrėti pilį ir iš vidaus. Bet vien iš viršaus atsiverianti panorama verta, jog čia atvažiuotum.

Vaizdas iš Castell de Santueri

Castell de Santueri

Iki soties prisifotografavę keliaujam toliau. Laukia dar vienas smagus pasivažinėjimas serpantinais, nes nusprendžiam aplankyti greta esančią „Ermita de sant Salvador“. Ant 509 m kalvos pastatyta 7 metrų aukščio Kristaus statula ir greta esanti bažnyčia yra viena svarbiausių Maljorkos piligrimų šventovių. Nuo kalvos atsiveriantys vaizdai dar įspūdingesni negu nuo „Santueri“ pilies. Vaikštinėjam ir grožimės ilgiau nei valandą.

Vaizdas nuo Sant Salvador

Vaizdas nuo Sant Salvador

Ermita de sant Salvador

Pakeliui į viešbutį pravažiuojam Porta Colom miestelį bei užsukam į Cala Marcal paplūdimį atsigaivinti. Ilgai nesipliuškename, nes saulė jau krypsta vakarop ir darosi vėsu. Spalio mėnesį nors dienos dar pakankamai karštos, bet saulei leidžiantis rekomenduočiau turėti megztuką. Išvažiuodami pamatom prieplauką ir sustojam pasigrožėti saulėlydžio raudonio nuspalvintom jachtom bei gražučiais laiveliais. Kol grįžtam į viešbutį, sutemsta, nes kaip ir visur pietuose, temsta staiga. Bevakarieniaudami suplanuojam rytdienos kelionę į Artos urvus.

Cala Marcal paplūdimys

Trečioji diena

Pusryčiaudami balkone džiaugiamės dar vienu saulėtu rytu. Nedelsdami išsiruošiam pasidžiaugti dar niekada gyvai nematytais stalaktitais ir stalagmitais į Artos urvus (Coves d‘Arta), esančius visai netoli, maždaug už 20 km. Nors nuo pat sostinės Palmos visos pakelės pilnos kitų urvų (Coves del Drach) reklamų, esančių taip pat netoli, bet nusprendžiam reklamai nepasiduoti ir aplankyti mažiau garsius Artos urvus vien dėl to, kad juose leidžiama fotografuoti.

Išėjimas iš Artos urvų

Artos urvuose

Prie Artos urvų

Pirate Coves

Įėjimas į urvus atrodo įspūdingai, skardį skalauja begalinio žydrumo jūra, todėl belaukdami padarom daugybę gražių nuotraukų. Už bilietus sumokam po 12 eurų. Pagaliau ateina mūsų grupės eilė. Kartu su krūva triukšmingų vokiečių, britų ir japonų leidžiamės į uolos gilumą. Pasidžiaugiu, kad pasiėmiau megztuką, nes urvuose vėsu ir drėgna. Reikia žiūrėti po kojomis, kad nepaslystum ant slidžių akmenų ir laiptelių.

Takeliai po urvus išraizgyti kaip labirintas, be gido vargu ar lengvai rastum kelią į lauką. Pradžioje dar bandom klausytis gido pasakojimo, bet paskui pamatom, kad norėdami nuotraukų, kuriose nešmėžuoja kitų turistų galvos ir kitos kūno dalys, turėsim atsilikti. Taip ir padarom. Ramiai keliaujam grupės gale ir grožimės gamtos sukurtais stebuklais. Susirenkam prie Artos urvų pasididžiavimo – 22 m aukščio stalagmito, kur vyksta šviesos ir muzikos šou. Išties didinga, net šiurpuliukai perbėga nugara. Ekskursija trunka apie valandą ir palieka daug gerų įspūdžių. Deja, jos pabaigoje mūsų fotoaparatas pardeda ožiuotis, išsigąstam, kad sugedo, bet paskui paaiškėja, jog naktį blogai pasikrovė baterija, tad tenka grįžti į viešbutį jos įkrauti, nors planavom grįždami dar aplankyti Capdeperos pilį. Ech, teks atidėti kitai dienai.

Grįžę papietaujam ir susiruošiam prie baseino. Čia gultai nemokami ir galim išsirinkti patogiausius, nes žmonių nelabai daug. Svarbu apsižvalgyti, ar neguli ant skruzdėlių tako, nes paskui kyla grėsmė, kad parsineši pilną krepšį šių padarėlių į kambarį. Jaučiamės kaip baltos varnos prieš kai kuriuos svečius, kurie, matyt, čia gulinėja jau ne pirmą dieną. Kelias valandas pasilepinam ir jausdamiesi truputį išgverę aktyvesnei kelionei, nusprendžiam šiek tiek suvaikėti ir aplankyti Safari-Zoo (Auto Safari Reserva Africana) parką, pastebėtą grįžtant iš urvų.

Pirkdami bilietus gaunam nuolaidos, todėl jie mums atsieina ne po 19, o po 17 eurų. Važiuoti galima savo automobiliu, arba safario traukinuku. Pasirenkam savo „Ford Fiesta“ vien dėl to, kad galėtumėm sustoti ir fotografuoti, kada panorėję. Nors mintyse pasimeldžiam, kad netektų paskui gailėtis. Gaunam perspėjimą saugotis beždžionių ir jokiu būdu nelipti iš automobilio, ir pajudam.

Flamingai zoologijos sode

Viskas atrodo taiku ir ramu, įvairių rūšių antilopės rupšnoja šieną arba snaudžia, zebrai žindo vaikus, kelią kartais perbėga ilgakakliai stručiai ir emu, raganosis ramiausiai už poros metrų „pasisioja“ turbūt kokį 20 litrų, begemotai mirksta kūdrose, tik ausytės kyšo, flamingai žirglioja pelkėje, žirafos matuoja savo aptvarų perimetrą, nes jų kažkodėl neišleidžia palakstyti po visą teritoriją. Ne vienas neatrodo labai mumis susidomėjęs. Kol nepasiekiam beždžionių valdų.

Sustojam atokiau, kad galėtumėm pasijuokti iš jų pamaiviško būdo, žaidimų ir peštynių. Mus pralenkia kitas automobilis, bet toli nenuvažiuoja, kadangi už kelių metrų vidury kelio guli ir negyva apsimeta viena iš šitų išdykėlių. Vos automobilis sustoja, atlekia pulkas jos draugių ir aptūpia automobilį tarsi musės. Nepadeda jokie garso signalai, beždžionės nė nemano trauktis. Leipstam juokais, kol pamatom, kad beždžionės susidomi mumis. Vos spėję uždaryti langus, jau girdim bilsnojimą ant stogo, vienas veidelis jau spokso pro galini stiklą, o kita įsitaiso ant veidrodėlio ir imasi krapštymo darbų.

Po kelių sekundžių su siaubu pamatom nuo stogo atplėšiamą apdailos plastmasės gabalą ir džiaugsmu netveriančią beždžionėlę. Skubiai pradedam važiuoti, kad išdykėlės nušokinėtų, kadangi jokie garso signalai ir mojavimai joms nė motais. Stiklai atrodo kaip po šliužų antpuolio. Tikimės, kad prieky daugiau beždžionių nesutiksim.

Toliau viskas vyksta sklandžiai, tik safario pabaigoje patraukiam antilopių su turbūt metro ilgumo smailiais ragais dėmesį. Viena atidžiai ištyrinėja mudu per stiklą, aš tuo metu sėdžiu suakmenėjusi, tuo pat metu ir grožėdamasi puikiais ragais ir melsdamasi, kad tie ragai nebūtų niekaip panaudoti prieš mus. Bet antilopė piktų minčių neturi ir leidžia mums užbaigti pasivažinėjimą.

Išvažiavę iš safario pamatom, kad laukia dar didelis zoologijos sodas, kurį apžiūrinėjam ramiai vaikštinėdami ir mėgaudamiesi šiltu kvapniu vakaru. Susidraugaujam su plepute papūga, atkartojančia bet kokį žodį ar garsą ir besisveikinančia visomis kalbomis, bei su miela mažyte beždžionėle, labai mėgstančia paduoti letenėlę ir sveikintis vis iš naujo ir iš naujo. Manau, kad į šitą vietą ypatingai verta atvažiuoti šeimoms su vaikais, įspūdžių čia pasisemtų ir jaunas, ir senas.

Po pasivaikščiojimo užsukam į degalinę nuplauti savo vargšę mašinytę, po išprotėjusių beždžionių antpuolio atrodančią apgailėtinai. Apžiūrim, kad atplėšta plastmasė nors ir apgadinta, bet ne taip baisiai, kaip galvojom, todėl tikimės, kad nuomos punkte niekas nieko nepastebės, nors truputis nerimo lieka. Sutariam, kad ateityje sugalvoję aplankyti safarį, savo transportu nerizikuotumėm, nors nuotykis buvo smagus ir beždžioniški pokštai dar ilgai privers nusišypsoti prisiminus.

Bus daugiau…

Dėkojame Audronei Zonytei už įdomius įspūdžius ir gražias nuotraukas!

Kviečiame keliautojus papasakoti savo įspūdžius ir pasidalinti kelionių nuotraukomis dalyvauju@makalius.lt!

The post Savarankiška kelionė į Maljorką (II): Artos urvai, Safari-Zoo ir… appeared first on Makalius.lt.

Antrojoje pasakojimo dalyje Makaliaus skaitytoja Audronė Zonytė pasakojo, kaip pigiai „prasisukti“ atostogaujant Maljorkoje, ką būtina pamatyti ir nuo kur atsiveria stulbinančios Maljorkos panoramos. Šioje pasakojimo dalyje lankysitės botanikos sode, sužinosite, kur slepiasi gražiausios Maljorkos panoramos ir tai dar ne viskas!

Ketvirtoji diena

Nuostabų rytą praleidžiam pliuškendamiesi baseine ir besidegindami. Pietaudami sudarom šiandienos kelionės maršrutą – vyksim į pietinę salos dalį. Pradedam nuo įspūdingo botanikos sodo „Botanicactus“, iki kurio važiuojam apie 45 km.

Apie šį sodą pasiskaičiau jau prieš kelionę ir įtraukiau į būtinų lankytinų vietų sąrašą. Už bilietus sumokam po 9,50 euro ir įžengiam į pasakišką pasaulį. Sodas didžiulis, visas plotas užima apie 150 000 m². Vaikštinėdami tarsi persikeliam iš vieno žemyno į kitą. Daugiau nei 400 kaktusų rūšių apsodintame 40 000 m² plote. Pasijauti tarsiatsidūręs kažkur Meksikos dykumoje, saulė svilina išdegintą molingą akmenuotą žemę, atrodo, kad čia nelijo metų metus, o žvilgsnis aprėpia vien kaktusų platybes: apvalių, plokščių, išstypusių, sirpinančių vaisius, pūkuotų, žydinčių ir kokių tik nori, net akys raibsta. Iš kaktusų pasaulio patenkam į tropikus, kur žaliuoja pievelės, palmių giraitės teikia pavėsį, o per ežerą nutiestu tilteliu galima patekti į nedidukę salą-oazę. Priekyje dar laukia 25 000 m² vietinės Maljorkos floros. Klaidžiojam tarp alyvmedžių, granatmedžių, migdolų, pušų, kiparisų, kvapnių apelsinmedžių ir eukaliptų. Po kelias valandas trukusio pasivaikščiojimo jaučiamės apduję nuo kvapų, spalvų ir įspūdžių įvairovės, rekomenduoju aplankyti šį botanikos sodą ne tik augalų mylėtojams.

Kadangi esam visai netoli, tai nuodėmė būtų neaplankyti ir nepastatyti savo norų bokštelio piečiausiame salos taške – Cap de ses Salines. Nors nei švyturys, nei akmenuota pakrantė niekuo neišsiskiriantys, bet savitumą ir stebuklingą atmosferą sukuria būtent tie bokšteliai, lankytojų pastatyti iš čia pat randamų akmenų. Kiek norų ir svajonių čia palikta! Visa pakrantė nusėta didesniais ir mažesniais statiniais. Neatsispiriam ir mes šios vietos magijai, paliekam po savo bokštelį, vildamiesi, kad vėjas ir bangos išklausys mūsų norus.

Cap de ses Salines ir norų bokšteliai

Pakeliui į viešbutį užsukam į žvejų kaimelį Cala Figuera. Pasigrožim nuostabia saulėlydžio gaisų nuspalvinta pakrante, palaipiojam jos uolomis, paskui pamatom, kad laipioti nebuvo reikalo, nes už posūkio pasislėpęs puikiausias nusileidimui skirtas takelis.

Grįžę pavakarieniaujam miestelyje, apžiūrim iki vidurnakčio dirbančias suvenyrų krautuvėles, susižavėję spoksom, kaip gatvės dailininkas per 10 minučių iš purškiamų dažų pagamina puikų paveikslą. Gaila, bet niekaip jo neįtalpinčiau į rankinį bagažą. Užmiegam su mintimis, kad rytoj laukia ilga ir greičiausiai pilna adrenalino kelionė per didinguosius Serra de Tramuntana kalnus.

Serpantinai Serra de Tramuntana kalnuose

Penktoji diena

Kaip jau tampa įprasta, po pusryčių lekiam prie baseino ir besivartydami saulutėje sukaupiam jėgas aktyvesniam popietiniam poilsiui. Šiandien važiuosim į vieną gražiausių Maljorkos vietų – Sa Calobra trapeklį (Torrent de Pareis kanjoną), pakeliui aplankydami šv. Luko vienuolyną (Monasteria de Lluc).

Tunelis į Torrent de Pareis

Sa Calobra yra už 90 km į šiaurės vakarus nuo mūsų viešbučio, bet kelionės laiką padvigubina serpantinų išraizgyti Serra de Tramuntana kalnai, kur greičio pedalo nepaspausi. Iš anksto bandau nuteikti savo baimes laukiantiems iššūkiams. Pradžia atrodo visai neblogai, už Selva gyvenvietės gana plačiu keliu po truputį pradedame kilti į kalnus, kol kas serpantinai nelabai jaučiasi, matom daug turistų, kurie apsirūpinę specialia įranga, avalyne, kopia jiems skirtais takeliais. Avių skambaliukų tilindžiavimas iš anksto perspėja būti atidiems ir besigrožint pralekiančiais vaizdais, nepamiršti žiūrėti į kelią, kur netikėtai gali išnirti šios laisvai besiganančios nenaudėlės.

Be didesnių nuotykių pasiekiam Luko vienuolyną. Kažkada kalnų širdyje pasislėpęs vienuolynas buvo svarbus piligrimų centras, dabar ten įrengti svečių namai, kavinė, restoranas, veikia muziejus, bažnyčia, botanikos sodas, daug turistinių prekių parduotuvėlių. Susimokam už stovėjimo aikštelę 3 eurus, tuo pačiu tai bilietas į muziejų ir botanikos sodą. Teritorija gana didelė, bet bevaikštinėjant žavi nebent mintis, kad esi kalnų apsuptyje, nes jokios vienuolynams būdingos dvasios, ramybės pajusti neįmanoma, per daug triukšmo, turistų ir „pinigų darymo“. Šiek tiek ramesnė ir atgaivą teikianti vieta – botanikos sodelis, kur kabo užrašai, prašantys laikytis tylos.

Sodelis nedidelis, bet gražus ir mielas, čiulba paukščiukai ir tyliai čiurlena upeliukai. Šiek tiek nustebina keista kompozicija iš senų radiatorių. Nors gal visai ir meniška. Muziejų „perbėgame“ greitai, nesinori ilgai spoksoti į paveikslus ir įvairias lėkštes. Trumpam užsukame į bažnyčią, suvenyrų krautuvėlėse palinguojam galvas regėdami milžiniškas kainas. Prieš keliaudami toliau, kavinėje suvalgom pasakiškai skanių ledų. Nusprendžiam, kad vien dėl jų buvo verta užsukti į šitą vietą. Rekomenduočiau Luko vienuolyną nebent kaip tarpinę stotelę vykstant į Sa Calobra, nes kažko labai įdomaus ir įspūdingo čia nepamatysite.

Vaizdas iš tunelio

Toliau laukia sunkesnysis kelionės etapas, nes kylam vis aukščiau. Keliose vietose sustojam nusifotografuoti, nes didingi kalnų vaizdai ir panorama išties gniaužia kvapą. Tam skirtos specialios aikštelės. Kai jau pradeda atrodyti, jog niekada nepasieksim kelionės tikslo, prasideda staigus nusileidimas ir statūs serpantinų vingiai. Prisipažįstu, kartais tikrai norisi spiegti, sėdžiu suakmenėjusi. Bet turbūt tik man vienai šitaip ir tik aš niekaip nesuprantu, kodėl negalima iškasti tunelio per kalnus, kad nereiktų važinėtis jų viršūnėmis. Mano vaikinas vairuoja ramutėliu veidu ir dar spėja raminti mane, o prasilenkiančiuose automobiliuose sėdintys maži vaikai krykštauja iš džiaugsmo, nesuprantu, kodėl jiems nebaisu. Gal man reikėjo plaukti laiveliu? Nes tai dar vienas būdas iš Soller uosto pasiekti Sa Calobra.

Drąsiausieji gali rinktis ir nusileidimą per kalnus su specialia įranga. Bet visas baimes atperka atsiveriantys vienas už kitą nuostabesni vaizdai. Pasistatę automobilį skubinamės, nes saulė jau krypsta vakarop. Pirmiausia prieinam neoficialųjį Sa Calobra paplūdimį, įsikūrusį ties mažyčiu La Calobra kaimeliu. Skaidraus vandens grožis pakeri, mėlyni, žydri ir turkio atspalviai maišosi su šešėliais, sukurdami gražesnius vaizdus nei atvirukuose. Iki soties prisidžiaugę keliaujam toliau į oficialųjį paplūdimį, pasislėpusį tarp dangų remiančių uolų. Pakeliui sutinkam porelę ir pirmą kartą šių atostogų metu išgirstam lietuvių kalbą. Pagaliau siauručiais takeliais ir slidžiu vaiduoklišku tuneliu pasiekiam Torrent de Pareis kanjoną ir oficialųjį Sa Calobra paplūdimį.

Sa Calobra

Vakaras, todėl žmonių beveik nelikę. Pasijauti toks mažytis ir nereikšmingas prieš didingus gamtos kūrinius. Vieningai sutariam, kad kol kas tai pati įspūdingiausia gamtos sukurta Maljorkos vieta. Visai nesinori grįžti, bet sparčiai temsta, o prieš akis dar ilga kelionė per kalnus. Truputį baiminamės, bet pasirodo, kad važiuoti tamsoje paprasčiau, negu dieną. Beveik nesutinkam kitų automobilių, be to, mano džiaugsmui, pro šoninius langus matau tik tamsą, o ne stačius skardžius, todėl galiu įsivaizduoti, kad riedam lygutėliais laukais. Tiesa, labiau nei dieną reikia saugotis avių, nors dauguma jų ramiai stovi pakelėje ir spigina vaiduokliškom akim. Kelionės per kalnus metu turbūt labiausiai stebino žmonių pasiryžimas gyventi  kažkur kalnuose, nes ūkių matėm ne vieną, namukai tarsi pakibę ant skardžių. Gal ir smagu taip, bet kai pamąstai apie kasdienines keliones serpantinais, tai neatrodo labai žavinga. Nors jie turbūt jau pripratę ir važinėja užsimerkę.

Šeštoji diena

Rytas išaušta debesuotas, todėl tenka nutraukti tradiciją papusryčiavus lėkti prie baseino. Įsimetam į krepšius reikalingus daiktus, tikėdamiesi, kad vėliau oras pasitaisys ir užsuksim į kurį nors paplūdimį. Pirmiausia keliaujam į už 20 km esančią istorinę Capdeperos pilį. Aplink ant kalvos stūksančią tvirtovę išsidėstęs nedidelis ir jaukus miestelis, kur šiek tiek pasivaikščioję pradedam kopti į kalvą link pilies. Ne juokais sušylam, kol ją pasiekiam. Nustebina mažos bilietų kainos, sumokam tik po 4 eurus. Kaip ir visos gynybinės pilys, ši taip pat turi turtingą istoriją, siekiančią 1300 metus, kuomet apie vienišą bokštą buvo pastatytas visas gynybinis kompleksas, turėjęs saugoti nuo nuolatinio piratų puldinėjimo. Tiek ir dar daugiau sužinom apsilankę nedideliame pilies muziejuje. Toliau atrandam ir jaukią mažą bažnyčią, kurios vėsumoje malonu pasėdėti. Bet labiausiai sužavi galimybė pasivaikščioti gynybine pilies siena ir nuo jos atsiverianti vaizdinga panorama. Manau, apsilankymas šioje pilyje patiktų ne vien istorijos mėgėjams.

Nusprendžiam toliau neskubėdami pakrante keliauti iki šiauriausio salos taško – Cap de Formentor, kurį vietiniai dar vadina visų vėjų susitikimo vieta. Kelias šiaurės rytų pakrante veda palei jūrą, todėl važiuodami daug kur stabtelime, apžiūrime paplūdimius ir negalime atsigrožėti tobulu vandens žydrumu. Kadangi dangus pragiedrėja, viename paplūdimyje nusprendžiam apsistoti ilgiau. Kaitinamės saulutėje, kol pakyla vėjas ir šėliodamas pradeda žarstyti smėlį į akis. Kadangi viešbutis ir dušas toli, o smėlis kelionėje – ne draugas, susipakuojam ir patraukiam toliau. Prie paplūdimio įsikūrusioje kavinukėje pavalgom vėlyvus pietus, ten pat sutinkam rusiškai kalbančią malonią padavėją iš Ukrainos, kuri papasakoja, kaip ištekėjo už vietinio vyruko ir jau daug metų dirba šioje kavinėje.

Vaizdas nuo Cap de Formentor

Cap de Formentor

Toliau važiuojam pakrante pro Alcudia, paskui pro Port de Pollenca ir štai prieš akis vėl Serra de Tramuntana kalnai, kurių serpantinais turėsim įveikti 20 km iki švyturio. Giliai įkvepiu ir atsiduodu likimui. Nors gal jau pradedu priprasti prie šitokių pasivažinėjimų „linksmaisiais kalneliais“, nes šita kelionė nebe tokia bauginanti, įsidrąsinusi fotografuoju pro šalį slenkančius nuostabius ir užburiančius kalnų bei išnyrančios jūros vaizdus. Sutinkam daug gražučių rudų ožiukų, strikinėjančių uolomis. Prie švyturio jie jaučiasi kaip tikri šeimininkai, kai kuriem išvažiuojantiems užtveria kelią ir stovi it įbesti.

Gali naudoti gražiausius epitetus, bet niekaip nepavyks išreikšti žodžiais to, ką mato akys. Net fotoaparatas nepajėgus užfiksuoti tikrojo tos supančios gamtos didybės grožio. Tiesiog turi pats viską pamatyti savo akimis, užuosti, paliesti. Pajusti, kaip nuo kvapą gniaužiančių vaizdų nubėga šiurpuliukai. Ir vėl supranti besąs toks mažas ir nereikšmingas prieš visa tai, kas tave supa.

Grįžtant jau sparčiai temsta. Nusprendžiam atgal važiuoti kitu keliu, jau žinomu greitkeliu pro Manacor miestą. Ir pirmą kartą truputį pasiklystam. Sankryžoje pamatę nuorodą, vedančia link Manacor, ten ir pasukame, bet kai greitkelis virsta siauru kalnų keliuku, o po kojomis nušvinta kažkokio miestelio žiburiai, suprantam, kad kažkas čia ne taip. Grįžtam atgal ir paaiškėja, kad nuo įspūdžių nuvargusios akys pamatė, ką norėjo pamatyti, o ne tai, kas parašyta. O parašyta – Mancor. Tik viena ne tokia raidė, o „nugrybavom“ visai kita kryptimi. Tačiau kokia gi kelionė, jeigu niekur nepasiklysi. Toliau važiuojam labiau išplėtę akis ir laimingai pasiekiam viešbutį.

Bus daugiau…

Dėkojame Audronei Zonytei už įdomius įspūdžius ir gražias nuotraukas!

Kviečiame keliautojus papasakoti savo įspūdžius ir pasidalinti kelionių nuotraukomis dalyvauju@makalius.lt!

The post Savarankiška kelionė į Maljorką (III): kanjonas, kalnai ir nuostabūs vaizdai appeared first on Makalius.lt.

Trečiojoje pasakojimo dalyje su Makaliaus skaitytoja Audrone Zonyte lankėmės botanikos sode, sužinojome, kur slepiasi gražiausios Maljorkos panoramos ir tai dar ne viskas! Šioje dalyje – apsilankysime Palmos akvariume, kurortiniuose miesteliuose, o taip pat suskaičiuosime, kiek kainavo kelionė.

Septintoji diena

Tradiciškai degindamiesi prie baseino suprantam, kad turbūt šiandien laukia karščiausia atostogų diena, saulė kepina nuo ankstaus ryto, o danguje nė debesėlio. Kad neperkaistumėm prie tokio oro nepratusių galvų , karščiausią dienos metą nusprendžiam praleisti po stogu – Palmos akvariume. Bilietai atsieina po 22,50 euro žmogui. Sakyčiau, gana brangoka, kadangi labai panašų akvariumą lankėme Anglijoje ir ten bilietai buvo perpus pigesni. Įdomu, ar tai, ką pamatysim, bus verta kainos.

Vos įėjusius sustabdo fotografas ir „nupleškina“ atminimo nuotraukai, kurią galėsim atsiimti išeidami, jeigu norėsim (aišku, ne už „ačiū“). Tada pasineriam į povandeninį pasaulį. Gražu… Ryškiaspalvės žuvys, koralai, augalai, fone skambanti tyli muzika, prieblanda ir vėsuma. Taip ir norisi niekur neskubėti ir pasimėgauti ramybe. Iš Viduržemio ir kitų tropinių jūrų akvariumų  pereinam į džiunglių zoną. Čia apgaubia drėgnos žemės ir žydinčių gėlių kvapai, nuo dirbtinio krioklio tyška vandens purslai, kojos smenga į minkštą, džiunglių dirvą imituojančią dangą. Visada svajojau aplankyti tikras džiungles, čia trumpam pasijaučiu tarsi tikrai jose būčiau atsidūrusi. Šios zonos gale galima nusifotografuoti su didžiulėmis ryškiaspalvėmis papūgomis. Dar vienas pasipelnymo iš turistų šaltinis, bet smagu, nes dar niekada milžiniška papūga netupėjo man ant peties ir nebandė pavogti akinių.

Toliau patenkam į salę, skirtą tunui ir jo išsaugojimo klausimams. Ar žinot, kad dėl nuolatinės žvejybos nyksta paprastųjų melsvųjų tunų rūšys? Jeigu nežinot, tai šioje parodoje apie tai sužinosit viską. Po trumpo apsišvietimo tunų išsaugojimo klausimais, keliaujam į Palmos akvariumo pasididžiavimą – ryklių akvariumą. Išties įspūdingas. Visur skelbiama, kad tai giliausias ryklių akvariumas Europoje. Kadangi buvau ir kitame, tai galėčiau ginčytis, nes mano akimis jis neatrodo nei giliausias, nei didžiausias, bet tiek to, reikia gi kažkaip ypatingai pasireklamuoti. Povandeniniu pasauliu gali grožėtis drybsodamas ant minkštų pagalvių.

Kitas turėtų būti medūzų akvariumas, bet medūzos kažkur paslaptingai dingusios, likę tik rašteliai su atsiprašymais. Todėl toliau keliaujam į lauką, į sodą. Pakeliui kavinėje pasmaližiaujam beprotiškai brangių ledų. Luko vienuolyno kavinėje jie tikrai buvo skanesni ir žymiai pigesni. Sode pasakiškai gražiai žydi medžiai ir krūmai, o baseinuose taikiai plaukioja didžiuliai vėžliai, rajos bei margaspalviai japoniški karpiai. Kadangi karštis truputį atlėgęs, pasivaikščioti labai malonu ir niekur neskubam, bet galiausiai nusprendžiam, kad laikas keliauti toliau, į Palmą. Išeinam pilni malonių įspūdžių, nors „pinigų darymas“ šiame akvariume akivaizdus ir jaučiamės truputį permokėję už bilietus.

Palmos katedra

Palmoje pasistatom automobilį požeminėje aikštelėje prie pat didingosios katedros. Ji iš tiesų nuostabi ir ne veltui yra vienas iš kelių svarbiausių lankytinų objektų Maljorkoje. Grožimės iš toli ir iš arti, gaila, nepatenkam į vidų, nes vyksta vestuvės ir turistai neįleidžiami. Bevaikštinėdami aplink sutinkam dar keturias nuotakas ir jaunikius, pozuojančius fotografams. Vis gi šiandien šeštadienis – vestuvių diena. Ir turbūt visi maljorkiečiai tuokiasi Palmos katedroje.

Jau vakaras, todėl po Palmą daug nevaikštome. Ketinome dar nuvažiuoti iki Belverio pilies, bet ja pasigrožim iš tolo ir nusprendžiam sutemas pasitikti romantiškai vaikštinėdami po prieplauką. Mano vaikinas turi silpnybę jachtoms, tad galėjo iki valios jomis pasidžiaugti, nes jų čia pilna visokių dydžių, spalvų ir skirtingo prabangumo laipsnio. Pakeliui į viešbutį sustojam netoli oro uosto ir stebim lėktuvus, kurie leidžiasi vienas po kito, kas kelias minutes. Truputį apima liūdesys, nes atostogos jau eina į pabaigą.

Aštuntoji diena

Pusryčiaudami surezgam mintį, kad šiandien reiktų artimiau susipažinti su gretimais miesteliai ir pažvelgti į Maljorką iš jūros pusės. Pirmiausiai aplankom Cala Millor miestelį. Kaip ir visi pajūrio kurortiniai miesteliai, taip ir šis prikimštas viešbučių ir kavinių. Įtariu, jog ne sezono metu visi šie miesteliai turėtų atrodyti šiek tiek vaiduokliškai tušti. Paplūdimys, kaip ir dauguma jau regėtų, tirštai nuklotas turistų kūnų, todėl man primena Palangą liepos mėnesį. Užjaučiamai nužvelgiam gelbėtojų būdelę, tokią mažytę, kad trys gelbėtojai joje atrodo it šprotai skardinėje. Dėmesį patraukia didžiulė graži smėlio pilis ir jos sargas, kuris uoliai atlieka savo darbą – gana įsakmiai ragina visus fotografuojančius pilaitę nepamiršti „paaukoti“ vieną kitą eurą. Įdomu, ar jis pats šio kūrinio autorius, ar tik šiaip eilinis vietinis, nusprendęs pasipelnyti iš turistų piniginių?

Smėlio pilis Cala Millor paplūdimyje

Toliau važiuojam į Cala Bona miestelį. Iš karto pastebim nuorodas, vedančias į prieplauką, kur galima užsisakyti ekskursiją katamaranu. Draugiška bilietų pardavėja pateikia keletą pasiūlymų. Išsirinkę sumokam po 20 eurų žmogui už bilietus. Kadangi turim dar valandą laiko, nusprendžiam išsirinkti kavinę ir papietauti. Pamirštam apie laiką, todėl paskui vos ne bėgte lekiam atgal į prieplauką. Bet skubėjom be reikalo, nes mūsiškis katamaranas šiek tiek vėluoja. Pagaliau sulaukiam ir išplaukiam.

Vėjas akimirksniu sutaršo visų šukuosenas, vandens purslai taškosi iš visų pusių. Numatytas maršrutas pakrante pro Cala Millor, Sa Coma, mūsų viešbučio miestelį S‘illot, toliau pro Porto Cristo ir Cala Romantica iki Pirate Cove. Pakeliui sustojam kitose prieplaukose išleisti ir paimti žmonių. Maljorkietiškasis „pinigų darymas“ vyksta ir laive, nes visus fotografuoja, o paskui vaikšto ir siūlo nuotraukas atminimui po 10 eurų ar net žaibiškai pagamintus raktų pakabukus su jūsų nuotraukom po 4 eurus. Maždaug po valandos pasiekiam Pirate Cove. Tai skliautas po uolėtu stačiu krantu su mažyte įlankėle ir tokio nenusakomo žydrumo vandeniu, kad akys negali atsigėrėti. Keliaudami atgal pasak reklaminio kelionės lankstinuko turėtumėm sustoti viename iš paplūdimių, kad norintys galėtų išsimaudyti. Bet pasirodo, reklama meluoja. Nieko tokio, nes grįždami pastebime vieną įdomų dalyką: už kokio kilometro nuo mūsų viešbučio yra mažytis paplūdimys, pasislėpęs tarp uolų.

Nekantraujam grįžti ir jį surasti. Jeigu nebūtumėm plaukę katamaranu, niekada nebūtumėm jo pastebėję, nors kasdien pravažiuodavom pro šalį po keletą kartų. Jaučiamės tarsi atskleidę paslaptį, tad šis pasiplaukiojimas tampa įdomesnis. Šiaip jame nepamatėm kažko labai įspūdingo, tik ta piratų įlankėlė maloniai nustebino savo grožiu.

Grįžę puolam ieškoti pastebėto paplūdimio. Tenka paklausinėti ir vietinių, nes jis tikrai gerai pasislėpęs, nepažymėtas nei žemėlapyje, nei jokiomis nurodomis. Tenka nueiti nemažą atstumą akmenuotu krantu, paskui atsargiai nusileisti nuo uolų, kad ten atsidurtum, bet jis tikrai tobulas, su smulkučiu švariu smėliu bei skaidriu, ramiu ir šiltu įlankos vandeniu. Nors mažytis, bet žmonių irgi vos keletas, beveik tik vietiniai. Jaučiamės it atradę savo rojų. Greitai liekam vieni, maudomės kol nusileidžia saulė ir džiaugiamės kaip vaikai. Vakare abu sutariam, kad paskutinę atostogų dieną skirsim tikram poilsiui – vos atsikėlę keliausim į mūsų naująjį rojų, deginsimės ir maudysimės visą dieną.

Mažytis rojaus paplūdimys

Devintoji diena

Ryte be galo apsidžiaugiam, kai pamatom žydrą ir be debesėlio dangų, paskubom papusryčiaujam ir iškeliaujam į savo rojaus paplūdimį. Įsikuriam ir kartu su keletu kitų kaimynų mėgaujamės tikru svajonių poilsiu. Čia niekas nesijaučia nejaukiai, galima drąsiai degintis be viršutinės maudymosi kostiumėlio dalies arba visai nuogam, niekas nekreips dėmesio. Iki šiol nė viename turistų prikimštame paplūdimyje nekilo mintis to padaryti, bet čia abu susigundom išlyginti įdegį. Šalia įsikuria šių laikų hipių stiliaus šeimynėlė, moteris groja gitara ir dainuoja, vyras pritaria fleita, be galo gražu klausytis. Visi čia jaučiasi kaip namie, pradedant šeimomis su vaikais, baigiant senukų pora. Visi tarsi viena didelė šeima, susirinkusi šiame mažyčiame paplūdimyje. Besipliuškenant ir besikaitinant nepastebimai ateina popietė, abu pajaučiam, kad saulės vonių jau bus gana, jei nenorim namo grįžti lyg virti vėžiai. Atsisveikinam su savo netyčia atrastu rojaus kampeliu apgailestaudami, kad neradom jo anksčiau, nors jis buvo mūsų panosėje.

Vakarą praleidžiam pirkdami suvenyrus, paskui nusprendžiam, kad automobilio bake paliksim per daug benzino, tad dar nuvažiuojam pasižvalgyti po Cala Ratjada miestelį, pasivaikščiojam po prieplauką, krantine nueinam iki švyturio.

Atostogų pabaiga

Ryte susikrovę daiktus, paliekam viešbutį. Prieš skrydį dar laukia automobilio grąžinimo procedūra. Truputį nerimaujam dėl apie beždžionių antpuolį liudijančių įkalčių, bet pasirodo, jog be reikalo. Pastatom automobilį nurodytoje vietoje, nunešam raktelius ir išgirstam „ačiū“. Nustembam, todėl patys paklausiam, negi nenorės apžiūrėti ir patikrinti būklę, bet nenori. Tik paklausia, ar neturėjom rimtos avarijos. Ne? Tada viskas gerai, laimingos kelionės namo. Panašu, kad nedideli apgadinimai čia niekam nerūpi.

Lėktuve „virškinam“ visų atostogų įspūdžius ir padarom išvadą, kad puikiai suderinom ir pažintinę, ir poilsinę kelionę, o ypatingai smagu dėl to, kad tai buvo savarankiškai planuota kelionė ir ji šauniai pavyko.

Suskaičiavus visas išlaidas paaiškėja, kad šios svajonių atostogos atsiėjo apie 1400 eurų dviems žmonėms. Mano nuomone, tai nedaug, palyginus su tuo, kiek daug pamatėm. Ir nors praėjo jau beveik metai, įspūdžiai gyvi atmintyje iki šiol. Todėl visiems keliaujantiems į Maljorką rekomenduoju būtinai išsinuomoti automobilį ir kuo daugiau pamatyti, nes Maljorka – tai ne tik tingus poilsis paplūdimyje. Maljorka – tai nuostabi sala su nepakartojamais gamtos ir žmogaus sukurtais stebuklais. Keliauti yra nuostabu. Nes kelionės tai vienintelis dalykas, kuriam išleidi pinigus, bet tik dar labiau praturtėji.

Saulėlydis S’illote

Dėkojame Audronei Zonytei už įdomius įspūdžius ir gražias nuotraukas!

Kviečiame keliautojus papasakoti savo įspūdžius ir pasidalinti kelionių nuotraukomis dalyvauju@makalius.lt!

The post Savarankiška kelionė į Maljorką (IV): Palmos akvariumas, kurortiniai miesteliai ir kelionės sąmata appeared first on Makalius.lt.

Makalius.lt gavo laišką nuo Dariaus Januškevičiaus, kuris atsiuntė vaizdo įrašą iš savo kelionės. “Sveiki, neperseniausiai dalinausi vaizdo įrašu iš kelionės po Kretos salą, dabar norėčiau pasidalinti įspūdžiais-vaizdo įrašu iš Ispanijos. Kelionės startas ir finišas Alikantėje 2013 liepos mėnesį. Tikslas buvo aplankyti Andalūzijos regioną, taip pat užsukti į Valenciją, Alikantę ir Gibraltarą”.

Įspūdingi miestai, vasaros gaiva alsuojantys sodai, kvapą gniaužiančios panoramos, kalnai ir daugybė gražių vietų. Per 9 dienas nuvažiuoti 2500 km.

Dėkojame Dariui už vaizdo įrašą iš kelionės, ir kviečiame keliautojus papasakoti savo įspūdžius dalyvauju@makalius.lt!

Išsamiau apie tai, ką verta pamatyti Andalūzijos regione, skaitykite čia.

Ar jau teko lankytis Andalūzijoje?

The post Kelionių įspūdžiai: Andalūzijos regionas, Valencija, Alikantė ir Gibraltaras (video) appeared first on Makalius.lt.

The post Kelionių įspūdžiai: Calepe, Moraira, Guadalest, Alicante, Javea, Benidorm (video) appeared first on Makalius.lt.

Esate įsitikinę, kad kelionėse užtenka penkių angliškų žodžių? Jei kažko nesupranti, visada gali pasikliauti šaradų žaidimo vertais gestais, bet kaip būna malonu, kai užsienietis moka bent kelias pagrindines frazes vietine kalba. Jūsų dėmesiui lietuvių-ispanų kalbų kelioninių frazų žodynėlis.

Frazė lietuviškai                                                                                                         Ispaniškai (tarimas)

1. Labas                                                                                                                     o·lia                    
2. Gerai                                                                                                                      de a·kuer·do
3. Taip                                                                                                                        si
4. Ne                                                                                                                          no
5. Viso gero                                                                                                               a·djos
6. Atsiprašau (norint atkreipti dėmesį)                                                                dis·kul·pe
7. Atsiprašau (norint praeiti)                                                                                 per·don
8. Prašau                                                                                                                    por fa·bor
9. Ačiū                                                                                                                       gra·sjas
10. Nėra už ką                                                                                                             de na·da
11. Kaip sekasi?                                                                                                          ko·mo es·ta?
12. Ačiū gerai, kaip jums?                                                                                         Bien gra·sjas i ust·ed?
13. Koks jūsų vardas?                                                                                                ko·mo se ja·ma
14. Mano vardas..                                                                                                      me ja·mo…
15. Malonu susipažinti                                                                                              en·kan·ta·do/en·kan·ta·da
16. Aš esu iš Lietuvos                                                                                                soj de li·tua·nia
17. Ar kalbate angliškai/rusiškai?                                                                            a·blia in·gles/en ru·so
18. Aš nesuprantu                                                                                                     (no)en·tjen·do
19. Aš nekalbu (daug) ispaniškai                                                                             no a·blio (mu·čio) es·pa·njol
20. Kur yra turizmo informacijos biuras?                                                               don·de es·ta       lia o·fi·si·na de tu·riz·mo                           
21. Kur yra muziejus/pilis/miesto centras/parduotuvė/paplūdimys/vaistinė?                            don·de es·ta el mu·se·o/el kas·ti·jo/el sen·tro/lia so·nako·mer·sjal/lia plia·ja/el far·ma·si·ja

22. Kiek kainuoja?                                                                                                      kuan·to·es
23. Mokėsiu grynais/kortele                                                                                    boj a pa·gar en/pa·go kon la tra·je·ta
24. Kur yra bankas/valiutos keitykla/bankomatas?                                              don·de es·ta       el ban·ko/ lia ka·sa de kam·bjo/ el ka·che·ro au·to·ma·ti·ko
25. Aš pasiklydau                                                                                                       me e per·di·do
26. Aš gyvenu….viešbutyje                                                                                       me a·lio·cho en el o·tel…                                         
27. Kur yra oro uostas/metro/autobusų/traukinių st.?                                       don·de es·ta el a·e·ro·puer·to/lia es·ta·sjon de me·tro/ lia es·ta·sjon de au·to·bu·ses/lia es·ta·sjon de tren
28. Aš vykstu į…                                                                                                          boj a…
29. Bilietą į vieną pusę/pirmyn ir atgal                                                                   un bi·je·te de i·da/i·da i buel·ta a…
30. Prašau mane nuvežti šiuo adresu                                                                     por fa·vor tra·je·me a le es·te di·rek·tion
31. Kaip nuvykti į miestą?                                                                                         ko·mo se je·ga a lie sju·dad
32. Kur galėčiau rasti taksi?                                                                                      don·de pue·do ko·cher un ta·ksi
33. Kur galiu išsinuomoti automobilį?                                                                    don·de pue·do a·kvi·lar el ko·che
34. Aš esu užsakęs kambarį                                                                                      ten·go u·na re·ser·ba
35. Ar netoliese yra tradicinis ispaniškas nebrangus restoranas?                     aj un res·tau·ran·te ty·pi·ko es·pa·njol/ba·ra·to ser·ka de a·ky
36. Ką jūs rekomenduotumėte?                                                                              Be me re·ko·mjen·da
37. Skanaus                                                                                                                 ke a·pro·be·če
38. Prašyčiau sąskaitos                                                                                              lia kuen·ta por fa·bor
39. Kur yra tualetas?                                                                                                 don·de es·tan lios ser·bi·sjos
40. Kiek dabar valandų?                                                                                           Ke o·ra es
41. Man skauda čia                                                                                                    me due·le a·ky  
42. Padėkite                                                                                                                so·ko·ro
43. Kvieskite policiją/gydytoją                                                                                 ja·me a lia po·li·sy·ja/un me·di·ko                                        
44. Man reikia angliškai/rusiškai šnekančio gydytojo                                          ne·se·si·to un me·di·ko ke a·ble in·gles/en ru·so
45. Laikykite vagį                                                                                                        de·ten·ga·se lia·dron

Paruošė Deimantė Flemingaitė

Mokate naudingų frazių, kurios nepaminėtos žodynėlyje? Pasidalinkite komentaruose :)

The post Kelioninių frazių žodynėlis (lietuvių-ispanų) appeared first on Makalius.lt.

Ispaniją ketinome aplankyti seniai (neišdildomi įspūdžiai likę iš kelionės po Baskiją, Barseloną) – tai viena gražiausių ir įdomiausių iš beveik visų aplankytų Europos šalių. Kadangi esame jau vyresnio amžiaus žmonės, tai keliauti savarankiškai lyg ir nedrąsu – anglų kalba netobula, ieškoti pigių skrydžių ir viešbučių pasiūlymų – užtrunka daug laiko, o jo ir taip kasdien pritrūksta. Senokai aplankydavau tinklalapį www.makalius.lt, bet tik pažiūrinėdavau pasiūlymus, o ryžtis patiems keliauti lyg ir nebuvo stimulo.

Naudodavomės kelių agentūrų paslaugomis, ir kartą-du per metus išvažiuodavome pasidairyti po Europą. Paskutiniu metu važiuodavome ten, kur būdavo 12 dienų poilsinė-pažintinė programa. Bet taip jau atsitiko, kad planuojamų atostogų metu viena agentūra nesurinko grupės, o siūlomos alternatyvos netenkino. Reikėjo skubiai ieškoti sprendimo, ir tada pradėjau nagrinėti Makaliaus pasiūlymus. Rugpjūčio mėnesį buvo pasiūlymas spalio 14-21 dienomis skristi į Alikantę. Beperkant lėktuvo bilietus, vienas pabrango. O viešbutį rinkausi pačioje Alikantėje ir arti centro. Bet tikrai už labai gerą kainą – 235 asmeniui už 7 nakvynes su pusryčiais. Beliko ruoštis kelionei.

Na bet apie viską iš eilės.

Savo automobilį palikome oro uosto aikštelėje, labai patogu, 7 paroms kainuoja 103 litus. Skrydžiai į Alikantę vykstama iš Kauno oro uosto pirmadienio ir ketvirtadienio vakare. Skrydis trunka apie 4 valandas.

Skridome tik su rankiniu bagažu. Skrendant iš Kauno buvo elementari bagažo patikra. Iš Alikantės – tikrino, ar neviršijami leistini išmatavimai. Patarimas – nedėti nieko į šonines kišenes, nes tai sukelia įtarimų. Taip atsitikiko ir mums, tačiau vis dėlto į tą matuoklį tilpo. O buvo žmonių, kurie laipinimo į lėktuvą metu turėjo persipakuoti arba pirkti papildomą bagažą. Nemalonus incidentas.

Nuskridus Alikantėje tokiu metu viešasis transportas jau nebevažiuoja. Pervežimo iš anksto užsisakyti nepavyko, tad naudojomės taksi.

Buvau užklaususi viešbučio, atsakė, kad jie pervežimo paslaugos neteikia, jog taksi kainuos apie 15 eurų. Viešbutis nuo oro uosto nutolęs apie 9 km. Taksi buvo daug. Kad nekiltų nesusipratimų, ant lapo buvau atspausdinusi viešbučio pavadinimą ir adresą. Taksistas ko gero nusprendęs, kad mums reikia pirmo įspūdžio, (kaip pažinę miestą supratome) truputį ratais pavežiojo, ir sumokėjome 23 eurus. Atgal į oro uostą važiavome miesto autobusu C-6, nuo viešbučio stotelė labai netoli, o ir autobusas važiuoja dažnai, stotelėje yra lentelė, kurioje matyti po kelių minučių koks autobusas atvažiuos. Autobusas labai patogus, su specialiomis lentynomis bagažui, kad keleiviai neužgriozdintų praėjimo. Kainuoja, berods, 2,9 euro.

Viešbutis “Hotel Goya 2*”. Kaip jau minėjau, viešbutį parinkau pačiame Alikantės centre, Mercado rajone, ir dėl to nei akimirkos nepasigailėjome. Nors realybėje skyrėsi nuo tiklalapyje publikuojamų nuotraukų, tačiau už tokią kainą geriau ir negali tikėtis. Kambariai buvo tvarkomi kasdien. Pusryčių meniu nesikeitė visą savaitę, tačiau pasirinkti buvo iš ko ir pavalgyti sočiai galėjai.

Viešbutis reikalingas buvo tik pernakvoti, todėl ir ypatingų reikalavimų patogumams nekėlėme. Labai gera viešbučio padėtis: iki centrinės aikštės Plaza de los Luceros ir prie jos esančių metro bei miesto autobusų stotelių bei miesto centro – keli žingsniai. Iki traukinių stoties 10 min. kelio pėstute. Taip pat tik 10 minučių pėstute iki pagrindinio Alikantės turgaus Mercado Central. Kiek tolėliau – kokias 20 minučių teko pažingsniuoti iki poilsiautojų ir vietinių gyventojų mėgstamiausios pajūriu besidriekiančios gatvės Explanada de Espana.

Tokio šurmulio, kaip aprašyta turizmo giduose, neteko patirti, tačiau ši gatvė – ypatinga. Bangomis iš smulkių granito gabaliukų išklota mozaika tarsi sukuria nesvarumo jausmą. Smagu pasivaikščioti ilga palmėmis apsodinta promenada. Kad turizmo sezonas pasibaigęs – juntama ir pagal suvenyrų parduotuvėles. Dalis jų jau buvo išmontuojama, ir tik nedidelė dalis pradėjo dirbti, nebuvo nei mimų, nei gatvės muzikantų, o ir žmonių ne tiek jau daug ir dieną, ir vakare. Labai laimingo atsitiktinumo dėka pavyko pasiklausyti ispaniškos muzikos koncerto (įspūdžiai apie tai – vėliau).

Baigiant apie viešbutį, reikia pasakyti, kad iki prieplaukos, kur išplaukia laiveliai į Tabarkos salą, reikia paėjėti apie 20 minučių, tiek pat ir iki seniausios miesto dalies Santa Cruz, o štai pagrindinis miesto paplūdimys – Playa del Postiguet apie pusvalandį kelio pėstute, tiek pat, tik į kitą pusę – iki autobusų stoties.

Oras. Spalio vidurys. Nusileidus vidurnaktį pasitikimo maloni apie 20 laipsnių šiluma. Vieną dieną temperatūra buvo pakilusi iki 32 laipsnių. Visas kitas – apie 27. Vandens temperatūra – apie 21 laipsnį. Visas dienas, išskyrus sekmadienį, buvo saulėta, tačiau prie jūros – gana vėjuota. Buvo nemažos bangos. Šiluma nevarginanti, maloni. Vykstant neverta orų prognozių žiūrėti gismeteo ar kituose tinklalapiuose – neatitinka tikrovės. Orų prognozės yra Alikantės turizmo informacijos tinklalapyje http://www.alicante-spain.com/.

Bus daugiau…

Dėkojame Stanislavai už įdomų pasakojimą, ir kviečiame keliautojus papasakoti savo įspūdžius dalyvauju@makalius.lt!

The post Savarankiška kelionė į Alikantę – patarimai, viešbutis “Hotel Goya 2*” appeared first on Makalius.lt.

Praėjusioje pasakojimo dalyje skaitytoja Stanislava papasakojo, kaip pasiruošti savarankiškai kelionei, ar verta apsistoti “Hotel Goya 2*” viešbutyje ir, kokių orų galima tikėtis nuvykus į Alikantę spalio mėnesį ir dar daug naudingų patarimų. Šį kartą apie tai, ką būtina ir ko geriau nereikia pamatyti lankantis šiame Ispanijos regione.

Lankytini objektai. Jų tiek daug, kad per 6 dienas, fiziškai neįmanoma aplankyti. Regis, gana mažai nuveikėme. Alikantei rekomenduojame skirti 10 dienų. Žinome kryptis, kas kur yra ir kaip pasiekti.

Kaip jau minėjau, išvykau “neparuošusi namų darbų”, turėjau daug informacijos, tačiau nebuvau suplanavusi maršrutų, tad pirmą nuskuodėme į turizmo informacijos centrą prie Plaza Puerta del Mar. Neįtikėtina, tačiau dar nebuvo 10 val. ryto, o jau dirbo!

Tačiau darbuotojas ne ką tegalėjo patarti. Bet gavome labai smulkų Alikantės žemėlapį (A3 formato, tačiau tokį smulkų, kad gatvių pavadinimus ir puikiai matant sunku įžiūrėti), o kadangi norėjome keliauti po visą regioną, tai dar ir Valensijos regiono žemėlapį pridėjo.

Pirmąją dieną nusprendėme pasinaudoti infoturo paslaugomis. Atviras autobusas išvažiuoja 10 val. iš Plaza Puerta del Mar stotelės ir važiuoja kas valandą. Pasirenkamos kalbos – anglų ir vokiečių. Bilietas – 10 eurų. Galioja visai dienai. Išlipti gali bet kuriame objekte, jį apžiūrėti, sulaukti kito, ar dar kito autobuso. Ko tikėjausi – negavau (kitose šalyse šie infoturai daug informatyvesni). Na bent jau pasisekė, kad nereikėjo kopti į Santa Barbara pilį. Kelionių aprašymuose minimas keltuvas remontuojamas, o pėdinti pėstute į kalną, po to apžiūrėti didžiulę pilį užtruktų. Buvo pateikta labai minimali informacija, bet pirmai pažinčiai su miestu pravertė. Daugiau apie infoturą rasite tinklalapyje http://www.discover-alicante.com/alicante-city/alicante-tour-bus.html, šiame tinklalapyje rasite traukinių bei autobusų tvarkaraščius.

Santa Barbara pilis. Tai miesto simbolis. Jei nebuvai šioje pilyje, negali sakyti, jog buvai Alikantėje. Pilis labai gražiai apšviesta naktį. Tad jau važiuojant iš oro uosto atpažinome nuotraukose matytą vaizdą. Ji stūgso aukštai, ant į dangų net 166 metrus iškilusio uolėto Benacantil kalno, ant jūros kranto. Tai viena geriausiai iki mūsų dienų išlikusių gynybinių viduramžių pilių ir viena didžiausių Europoje. Pradėta statyti 14 amžiuje, o pabaigta 18 amžiuje. Pilies lankymas nemokamas. Galima iki pat viršaus užvažiuoti automobiliu. Iš viešbučio balkono mačiau, kad automobiliais į pilį važiuoja ir naktį, nors visur rašo, jog atidaryta iki 22 val.

Pilyje veikia įvairios parodos, muziejus, ką pasižiūrėti – atras kiekvienas, tačiau dėl ko labiausiai verta apsilankyti – tai nuo pilies bokštų atsiveriančios panoramos. Neapsakomo grožio vaizdai… Pilyje yra kavinukių, suvenyrų kioskelių.

Keliaujant (ypač pakrante) pilių ar jų liekanų labai daug. Tikriausiai didesnė ar mažesnė gynybinė pilis stovėjusi kieviename miestelyje, kad iš pilies bokštų žvalgytų, ar neruošiamos Šiaurės Afrikos piratų atakos.

Nuo pilies bokštų atsiveriantys vaizdai:

San Fernando pilis. Antroji išlikusi gynybinė pilis Alikantėje. Statyta 19 amžiuje, tačiau “neprigijusi” ir buvo apleista. Pilis gana gerai išlikusi, tačiau… visai neprižiūrima. Kadangi buvo visai šalia viešbučio, kelionės pabaigoje nusprendėme neaplenkti ir jos. Ir visai be reikalo. Kopiant į pilį laiptais teko ne panoramomis grožėtis, o atidžiai žiūrėti po kojomis, kad neįliptum į “kakutį”. Apšnerkšta ir pilies teritorija. Pilies bokštas užstatytas mobiliojo ryšio ar kitokiomis antenomis (beje, ir Santa Barbara pilies bokštuose styro antenos). Mūsų paveldosaugininkus nuo tokio vaizdelio infarktas ištiktų.

Beje, bent jau Alikantės regione visai kitokie paveldosaugos standartai negu pas mus. Pas mus dieną-naktį atvirų vartų niekas nelaikytų, Santa Barbaros pilies gynybinė siena tikra ta žodžio prasme remiasi į kalno papėdėje esančius daugiabučius. Ir nieko…) Pagal primėtytų  alaus skardinių ir butelių kiekį buvo matyti, kad jaunimas audringai leido penktadienio naktį. Pilies prieigose su visa manta, ir net lovos čiužinį atsitempęs, įsikūręs benamis. Pileis sienos apipaišytos “graffiti meistrų”. Reziumuojant – pora valandų sugaišta veltui.

Senamiestis, arba Santa Cruz rajonas. Jaukus, bet nedidelis. Santa Barbara pilies papėdėje. Siauros gatvelės,  namai nukabinėti gėlių vazonėliais. Mažutėse kavinukėse tingūs vietiniai gyventojai. Senamiestyje yra seniausia Alikantėje veikianti Santa Maria bazilika. Seniausia bazilikos dalis statyta 13 a. ir pradžioje buvo mečetė. 14-16 a. perstatyta gotikiniu stiliumi. 1653 m. datuojami bazilikos vargonai.

Paklaidžiojus šalia senamiesčio, centrinės miesto dalies gatvėmis rasime ir San Nicolas katedrą, ir miesto rotušę… Kiekvieną kartą vaikščiodami Alikantės gatvėmis, stengdavomės pasukti ten, kur dar neita, kur laukdavo nauji atradimai.

Tabarkos sala. Tai viena įspūdingiausių vietų regione. Sienos aplink salos miestą buvo oficialiai paskelbtos istorine ir menine sritimi, bei didžiausiu kultūrinės svarbos turtu. Salos vandenys 1986 m. buvo oficialiai paskelbti Viduržemio jūros draustiniu.

Vanduo čia aukštos kokybės ir pasižymi floros bei faunos biologine įvairove. Miestelyje, regis, gyvenimas sustojo prieš kelerius šimtmečius. Siauros autentiškos gatvelės, nedideli namukai… Apie 1800 m ilgio ir 400 m pločio vienintelėje apgyvendintoje Valensijos regiono saloje miestelyje gyvena apie 50 vietinių gyventojų (tikriausiai prie vietinių gyventojų priskaičiuojama ir armija išbadėjusių katinų), nei vieno automobilio, tik pora mini autokrautuvų teko matyti.

Salos viduryje yra nedidelis paplūdimys, kitoje pusėje – uolėtomis pakrantėmis dykynė. Miestelio prieigose – prieplauka ir maitinimo įstaigos, kurios nelabai dera prie miestelio sienų ir 18 a. pastatų. Sala ilgą laiką buvo Šiaurės Afrikos piratų atokvėpio vietą prieš puolant Ispanijos miestus.

18 a. į šią salą buvo ištremti kaliniai iš Genujos, kurie ir buvo pirmieji salos gyventojai. Vėliau juos kalino Tuniso sultonas. 1768 m. Ispanijos karalius Carlos III sumokėjo išpirką ir išlaisvimo Tabarkos gyventojus. Gyventojai liko, o sala buvo žvalgybinės paskirties objektas.

Spalio viduryje į Tabarką iš Alikantės jachtų prieplaukos prie Plaza Canalejas laiveliai plaukia tik du kartus. Iš salos išplaukia tik kartą – 17.30, iš Santa Pola miestelio į salą yra perpus arčiau ir laiveliai plaukia gana dažnai, tačiau mes nusprendėme, kad ko gero laiko sąnaudos kol pasiektume Santa Pola būtų tos pačios, plaukėme iš Alikantės). Kelionė trunka apie valandą. Kainuoja 18 eurų vienam į abi puses.

Diena saloje neprailgo. Išvaikščiojome skersai-išilgai besigrožėdami nepakartojamais vaizdais. Tik štai stebėti jūros faunos ir floros nepavyko. Pūtė labai stiprus vėjas, buvo didžiulės bangos.

Salos miestelis prieš keletą metų sutvarkytas už Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas. Tik šalia bažnyčios esantis pastatas apgriuvęs.  Labai puikios panoramos atsiveria išplaukus į jūrą. Vienoje pusėje – Alikantė, kitoje – Tabarkos sala.

Kainos Tabarkoje, panašiai kaip Alikantės paplūdimyje. Salotos, paelija ir litras sangrijos (daugelyje vietų kitaip nepatiekia – tik litrinį ąsotį) apie 20 eurų.

Alikantė iš jūros pusės.

Altea. Tai dar vienas pasakiško grožio miestelis. Mums patogiausia buvo vykti iš Luceros Tram (tram – pas juos vadinami metro, nors, tiesa sakant, tai daugiau elektriniai traukiniai, panašiai, kaip pas mus tarp Vilniaus ir Kauno).

Vykti reikia 1 linija iki Benidormo, paskui persėsti į 9 linijos traukinuką. Kursuoja gana dažnai. Bilietas kainuoja 8,25 euro į abi puses. Perkant bilietą Luceros kasoje, gestais, ar kaip kitaip, reikia išaiškinti, kad nori į abi puses, pigiau kainuoja, ir galioja toks bilietas visą dieną. Beje, gali išlipti bet kurioje stotelėje (žinoma, jei mašinistas sureguos į tavo spaudžiamą signalą ir sustos),ir įlipti bet kada. Kontrolierių gana daug ir bilietus tikrina gana dažnai. Tik visiškai geranoriški ir nepikti, radę keleivį be bilieto, pasiūlo nusipirkti traukinyje esančiame automate.

Vos išlipus iš traukinio, akį patraukia ant kalvos tarp baltų namų mėlynuojantys Nuestra Senora del Consuelo bažnyčios bokštai. Kokios jaukios, siauros, tai į įkalnę kylančios, tai vėl nusileidžiančios gatvelės. Kai kurios tokios siauros, kad du žmonės sunkiai prasilenkia. Ilgai užtrukome bažnyčioje, nes sutuoktinį labai sudomino netradicinis Kryžiaus stočių meninis sprendimas. Teko duoti kelis eurus, nes bažnyčios prižiūrėtoja labai nelaimingu balseliu bandė kažką sakyti, kai purtėme galvas, kad nesuprantame, tai rankomis rodė, kad jai laikas miegoti. Juk buvo patys pietūs!

Paskui išvaikščiojome ištuštėjusias miestelio gatveles. Nedirbo nei viena suvenyrų ar kitokia parduotuvėlė – juk siesta! Tad beliko miesto aikštėje restorane pasimėgauti skaniai pagaminta žuvimi (Altėja – juk buvęs žvejų kaimelis) ir puikiu vynu. Tada vėl pasivaikščiojome siauromis gatvelėmis, pasigrožėjome nuo aukštutinių gatvių atsiveriančiomis panoramomis.

Bus daugiau…

Dėkojame Stanislavai už įdomų pasakojimą, ir kviečiame keliautojus papasakoti savo įspūdžius dalyvauju@makalius.lt!

The post Alikantės pilys, Tabarkos sala ir dar šis tas appeared first on Makalius.lt.